Ir taip užgeso paskutinės džiaugsmo ugnys, o sieloj gimė pabaigos troškimas,
Skausmingoj rezignacijoj pasilgęs nebūties,
Aš pažiūrėjau į žvaigždes: ...kiek daug iš jų, per amžius degt ir šviest užgimę,
Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.
III
Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujuos paplūdusi, iš lėto mirė saulė,
Kai aš abuojas toks stebėjau jos kančių finalo minutes
Ir kai žėrėjo platumos ir prasivėrę toliai rodė seną, gniūžtantį pasaulį
Prasmengant į nakties gelmes,
Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant
Ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose,
Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą,
Užvaldantį mane.
IV
Tąnakt, lyg svaidantis šviesas į tamsą laužas,
Liepsnojau per kartų kartas sukurto kraujo ir jėgos liepsna.
Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus,
Tekėjo ateities linkme.
Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint,
Su juo ritmingai plakė visatos širdis.
Iš sielos, lyg šaltiniui prasivėrus,
Ištryško ateities vaizdų grandis.
Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis:
Jame skendėjo vandenynai ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui išdidžiai;
Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj
Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip penktojoje vizijoje iš nevilties gimsta ryžtas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mieste kalbantysis pritampa prie minios, pamėgsta rudenį ir ima griauti savyje augančias galias, kol pasiilgsta nebūties. Jam atrodo, kad daugybė žvaigždžių prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės. Tačiau vieną vakarą, abejingai stebėdamas mirštančią saulę, jis staiga pajunta gyvybę, „nuostabų budrumą, begalinį ryžtą“. Posūkis įvyksta pačiame nevilties dugne. Tą naktį gimsta kūryba. Kalbantysis regi žodį, žėrintį įkvėpimo liepsnose lyg nauja saulė, ir jame nušvinta „naujas, nemirštąs pasaulis“.
Rašiniui: MirtisKūrėjasLaikas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.