Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis:

Jame skendėjo vandenynai ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui išdidžiai;

Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj

Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.

Šeštoji vizija

Sodybą gaubė vasaros šilta naktis, ir snaudė sutemoj didžiulis sodas,

Kažkur toli girdėjos žemdirbių sodri daina.

Ir žvaigždės didelės į grįžtantį sodybon kelią švietė,

Ir viršum pievų sklaistės lyg balta gėlė migla.

5Sėdėjau kambary, ką tik iš tolimos kelionės tėviškėn sugrįžęs,

Kai iš gyvų prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima,

O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs,

Ir švietė sutemoj senolės šypsena.

Žiūrėjau praeitin... Bet pamažėl sunki galva nusviro ant krūtinės, ir išdrikę mintys

10Pasikeitė šviesių sapnų srove:

Sapnavos, vaikštau dideliam sode,

Baltučiai žiedlapiai lyg mažos peteliškės į žolynus krinta,-

Jos sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu

Svaigina lyg vynu mane.

15Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi,

Jos veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas nusvirę spinduliai,

Jos baltus plaukus nežymiai kedena vėjas,

Ir margina rūbus užkritę obelų žiedai.

Aš prieinu arčiau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:

20„Tai tu, sūnel, grįžai namolei?!