Prieik arčiau ir sėsk šalia...

Kiek aš dienų pralaukiau čia, į kelią žvelgdama, tavęs!

Sakyk, ar nepavargai pasaulyje? Sakyk senolei!

Paguosk jos pralūkėtas, praliūdėtas dieneles“.

25Aš sėduos ir tariu: „Senole mano, jei žinotum, kaip tavęs aš pasiilgau,

Sodybos ir namų, laukų plačiųjų...

Atsimeni, vaikystėje kadais

Mes mėgdavom išeit laukuosna dujen.

O būdavo kaitra. Javų perpus nulinkę varpos,

30Pakvipę gintaru liepsnodavo miškai ugny.

Ir mėlynam danguj lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių bokštai

Atrodydavo dieviškai balti.

Mes dviese eidavom laukais, rimti, už rankų susikibę,

Sustodavom prie ežero, kurs buvo giedras lyg vienakio milžino akis,

35Pakildavo ten paukštis vienišas, nuo lizdo nubaidytas,

Ir tūpdavo anapus ežero, toliau patingęs skrist.

O ašen tuoj, į kiaurą luotą įsisėdęs,

Nuplaukdavau net į toliausius ežero krantus,

Ir kai išvargęs grįždavau, tu išdidžiai šypsodama sakydavai:

40„Tu mano nerami, maža žebenkštis, amžinai judrus ir gyvas,

Ir nežinia, kas iš tavęs paaugus bus“.

Bet visa tai šiandien jau praeitis.

Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai.

Užlieja ilgesys begęstančias akis,

45Kai juos prisiminimų knygose vartai.

Atsimenu, kai tik paaugau, tuoj pasaulin išėjau.

Buvau nerūpestingas ir šypsodamas žvelgiau į dirbančiųjų dalią.

O buvo pats pavasaris, ir debesėliai sklaidės melsvumoj,

Išbėgę miško pakraštin, lapojo šviesūs ir jauni berželiai.

50Buvau be galo neramus, todėl siaučiau vienmečių ir draugų būry...

Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę.

Mergaitės puošė galvas gėlėmis, mes laužėm medžių pumpuruotas šakeles

Ir mėtėm vandenin, tegu jas neša bangos įsisupę.

Perdien pavargę kelyje, saulėleidžio metu kalnų šlaituos susėdę,

55Giliai nurimę žvelgdavom žemyn, kur tiesės lygumos, kaimai,

Ten kildavo į dangų piemenų sukurto laužo dūmai,

Paskui ateidavo naktis, barstydama dangun žvaigždes,

Ir mus pavergdavo jų aukštas ir kilnus ramumas.

Bet visa tai šiandien jau praeitis.

60Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai.