Ir nežinia, kas iš tavęs paaugus bus“.

Bet visa tai šiandien jau praeitis.

Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai.

Užlieja ilgesys begęstančias akis,

45Kai juos prisiminimų knygose vartai.

Atsimenu, kai tik paaugau, tuoj pasaulin išėjau.

Buvau nerūpestingas ir šypsodamas žvelgiau į dirbančiųjų dalią.

O buvo pats pavasaris, ir debesėliai sklaidės melsvumoj,

Išbėgę miško pakraštin, lapojo šviesūs ir jauni berželiai.

50Buvau be galo neramus, todėl siaučiau vienmečių ir draugų būry...

Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę.

Mergaitės puošė galvas gėlėmis, mes laužėm medžių pumpuruotas šakeles

Ir mėtėm vandenin, tegu jas neša bangos įsisupę.

Perdien pavargę kelyje, saulėleidžio metu kalnų šlaituos susėdę,

55Giliai nurimę žvelgdavom žemyn, kur tiesės lygumos, kaimai,

Ten kildavo į dangų piemenų sukurto laužo dūmai,

Paskui ateidavo naktis, barstydama dangun žvaigždes,

Ir mus pavergdavo jų aukštas ir kilnus ramumas.

Bet visa tai šiandien jau praeitis.

60Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai.

Užlieja ilgesys begęstančias akis,

Kai juos prisiminimų knygose vartai.

Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo,

Aš knygon įbedžiau šviesias akis.

65Buvau pavargęs truputį, širdy kažko tai buvo gaila,

O veide žaidė rudeninės saulės spindulys.

Palenkęs galvą įžengiau į didelių namų ledinę tylą.

Čia buvo vakaras, languos pakoręs gęstančio dangaus spalvas.

Aš žvakę įžiebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas,

70Kaip priemiesčiuos šiaurinis vėjas kyla

Ir kaip dainuoja valkatos liūdnas dainas.

Tiesos neradę niekur, liūdnos ir pavargę akys

Piktai sužiuro į nakties gelmes:

Tai visos mūsų dienos lyg ugnies liepsnon įskridusios plaštakės

75Vien nežinią ir mirtį tesuras.

Jei taip, teblėsta pamažu jautrus linksmumas,

Tebūva dienos ir svajonės skausmo surakintos,

Tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,

Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.

80Bet kartais aš jaučiu: ne taip kalbėt reikėtų;