Užlieja ilgesys begęstančias akis,

Kai juos prisiminimų knygose vartai.

Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo,

Aš knygon įbedžiau šviesias akis.

65Buvau pavargęs truputį, širdy kažko tai buvo gaila,

O veide žaidė rudeninės saulės spindulys.

Palenkęs galvą įžengiau į didelių namų ledinę tylą.

Čia buvo vakaras, languos pakoręs gęstančio dangaus spalvas.

Aš žvakę įžiebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas,

70Kaip priemiesčiuos šiaurinis vėjas kyla

Ir kaip dainuoja valkatos liūdnas dainas.

Tiesos neradę niekur, liūdnos ir pavargę akys

Piktai sužiuro į nakties gelmes:

Tai visos mūsų dienos lyg ugnies liepsnon įskridusios plaštakės

75Vien nežinią ir mirtį tesuras.

Jei taip, teblėsta pamažu jautrus linksmumas,

Tebūva dienos ir svajonės skausmo surakintos,

Tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,

Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.

80Bet kartais aš jaučiu: ne taip kalbėt reikėtų;