Ir noris laimę užumiršt ir darbui atiduot rankas.

Ir kaupias jėgos, rods, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiais nukelti

Ir visą šalį po nauju dangum išvest“.

Aš nutilau. Senolė į mane pasižiūrėjo,

85Paskui nuleido galvą ir ilgai sėdėjo pasilenkus tyloje.

Tada, paėmus mano ranką, tarė: „Nors nesupratau aš daugel žodžių,

Tačiau atspėjo juos širdis, pamilusi tave.

Kai tu, mažytis būdams, rytais iš miego atsikėlęs,

Manęs bučiuot pribėgdavai, papūtęs lūputes,

90Ir kai paskui toks rimtas žaisdavai ties mano langu,

Sakyk, kaip aš galėjau nepamilt tavęs?

Atsimenu, kaip kartą tu, visus šunes susivadinęs,

Lyg viesulas išdūmei į laukus.

Ir negrįžai... Aš išėjau tavęs ieškoti nusiminus

95Ir parugėj radau... vienoj krūvoj bemiegančius visus.

Tada ant rankų paėmiau tave ir nešdama namo svajojau:

Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys.

Ir žemė taps lyg sodas žydintis,

Ir bus graži genčių šalis“.

100Kai rytmečio šviesa, ant mano blėstančių sapnų lyg purpuras užkritus,