Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.
Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saule degančius namus...
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.
Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas
Į kaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutyška ant šakų.
Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.
Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesę giedančius sparnus;
Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,
Ir ima medžiai bust.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia Įžangos žodžiai, kad kartų žmonės „atgimsta vėlei per mane“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kalbantysis neįsileidžia vėjo ir mąsto apie žemę, namus ir žmones, einančius „iš kartos į kartą“. Jų derlius ir kančios atgyja jo mintyse, todėl per jį praeitis vėl gyva. Pirmoji vizija tai iškart parodo. Kalbančiajam pabudus vidunaktį, prieš akis praeina visa diena tėviškėje, o pabaigoje vėl lieka „tamsus vidunaktis“.
Rašiniui: LaikasGimtinėKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.