Užlieja ilgesys begęstančias akis,

Kai juos prisiminimų knygose vartai.

Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo,

Aš knygon įbedžiau šviesias akis.

65Buvau pavargęs truputį, širdy kažko tai buvo gaila,

O veide žaidė rudeninės saulės spindulys.

Palenkęs galvą įžengiau į didelių namų ledinę tylą.

Čia buvo vakaras, languos pakoręs gęstančio dangaus spalvas.

Aš žvakę įžiebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas,

70Kaip priemiesčiuos šiaurinis vėjas kyla

Ir kaip dainuoja valkatos liūdnas dainas.

Tiesos neradę niekur, liūdnos ir pavargę akys

Piktai sužiuro į nakties gelmes:

Tai visos mūsų dienos lyg ugnies liepsnon įskridusios plaštakės

75Vien nežinią ir mirtį tesuras.

Jei taip, teblėsta pamažu jautrus linksmumas,

Tebūva dienos ir svajonės skausmo surakintos,

Tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,

Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.

80Bet kartais aš jaučiu: ne taip kalbėt reikėtų;

Ir noris laimę užumiršt ir darbui atiduot rankas.

Ir kaupias jėgos, rods, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiais nukelti

Ir visą šalį po nauju dangum išvest“.

Aš nutilau. Senolė į mane pasižiūrėjo,

85Paskui nuleido galvą ir ilgai sėdėjo pasilenkus tyloje.

Tada, paėmus mano ranką, tarė: „Nors nesupratau aš daugel žodžių,

Tačiau atspėjo juos širdis, pamilusi tave.

Kai tu, mažytis būdams, rytais iš miego atsikėlęs,

Manęs bučiuot pribėgdavai, papūtęs lūputes,

90Ir kai paskui toks rimtas žaisdavai ties mano langu,

Sakyk, kaip aš galėjau nepamilt tavęs?

Atsimenu, kaip kartą tu, visus šunes susivadinęs,

Lyg viesulas išdūmei į laukus.

Ir negrįžai... Aš išėjau tavęs ieškoti nusiminus

95Ir parugėj radau... vienoj krūvoj bemiegančius visus.

Tada ant rankų paėmiau tave ir nešdama namo svajojau:

Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys.

Ir žemė taps lyg sodas žydintis,

Ir bus graži genčių šalis“.

100Kai rytmečio šviesa, ant mano blėstančių sapnų lyg purpuras užkritus,

Išbudino mane, pašokau aš ir kambary apsidairiau:

Tekėjo saulė. Jos gaisrų pašvaistės

Kaskart liepsnojo vis plačiau.

Aš pažvelgiau į bundančius laukus. Ten pirmos darbininkų gretos

105Iškėlė tartum maldai tvirtas, dideles rankas.

Taip gimė darbas. Dirbančių eilėn ir ašen įsijungti nuskubėjau

Per pievų lygumas plačias.

Man einant iš kalnų atskridęs lengvas rytmetinis vėjas

Kuždėjo: „Tavo laimė pakely...“

110Ir žemė pro rasas, lyg džiaugsmo ašarom užlietas veidas,

Spindėjo nemirtinga, išdidi.