Išbudino mane, pašokau aš ir kambary apsidairiau:
Tekėjo saulė. Jos gaisrų pašvaistės
Kaskart liepsnojo vis plačiau.
Aš pažvelgiau į bundančius laukus. Ten pirmos darbininkų gretos
Iškėlė tartum maldai tvirtas, dideles rankas.
Taip gimė darbas. Dirbančių eilėn ir ašen įsijungti nuskubėjau
Per pievų lygumas plačias.
Man einant iš kalnų atskridęs lengvas rytmetinis vėjas
Kuždėjo: „Tavo laimė pakely...“
Ir žemė pro rasas, lyg džiaugsmo ašarom užlietas veidas,
Spindėjo nemirtinga, išdidi.
Septintoji vizija
I
Anoj pavasario laukų ir žemės laiminimo šventėj
Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus.
Atėjus vakarui pro langus pasipylė smagios šviesos,
Ir pasigirdo juokas įstabus,
Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą,
Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme,
Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,
Šypsojos vėl slaptinga šypsena.
Iš kiemo sužaliavusia veja išėję pasivaikščiot aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės
Staiga pajuto lengvą vėją supantis palaido rūbo vilnyse.
O vakaras vėsiais bernioko pirštais lietė jų lengvai tepridengtus pečius
Ir kėlė svaigulingą virpesį slapčia.
Tąvakar vynas buvo toks tamsus, ir šviesios gėlės
Paliejo srovėmis kvapus svaigius.
Ir ilgas valandas plačiai patvinus džiaugsmo upė
Murmėjo apie laimės stebuklus.
Tiktai giliam vidunakty tartum pavargę akys užsimerkė visos šviesos,
Ir pokylio namai paskendo miego ir sapnų rimty.
Vien mano kambario baltų užuolaidų kuteliais bėginėjo mėnesienos spindulys,
Ir širdyje tebevirpėjo vakaro šviesa skaisti.
Pro langą matės šešėliuotos plačios lygumos
Ir ant sumigusių kalvų rugiai išplaukę.
Ir išėjau pro sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon
Tartum svajonė pakerėta traukė.
Aplinkui horizonto pakraščiais juodavo tolimų miškų grandinės,
Žėrėjo viršum pievų miglos baltos pasikėlę.
Ir man staiga kažin kodėl prisiminė keista legenda
Apie pasakišką karalių gėlę.
Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,
Nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nušviečia,
Iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai,
Artyn atskambantys tartum bičių auksinių spiečius,
Ir jų melodija pavergia širdis vargo ir kančios žmonių
Slaptuoju neramumo troškimu.
Tąvakar pamiršau, jog tai vien tik keista legenda
Apie pasakišką karalių gėlę,
Nes aš buvau toks jaunas ir jautrus, nes pokylio svaigi liepsna
Many melsvųjų tolių ilgesį sukėlė,
Ir aš nuklydau į rytus pavasario nakties laukais,
Tikėdamas legendos žodžiais įstabiais.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką parodo senolės atsakymas, nors ji prisipažįsta nesupratusi daugelio žodžių?
Rašiniui: MeilėDarbasGimtinė
2. Ką reiškia karalių gėlė ir kodėl ciklas baigiamas išeinant pro duris?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Legenda sako, kad kam ant veido ar širdies užkrinta karalių gėlės lapelis, tam dienas nušviečia nemirtingumo saulė, o jo žodžiai pavergia vargo ir kančios žmonių širdis. Tai galima skaityti kaip poeto pašaukimą. Tą vakarą kalbantysis pamiršta, kad tai „vien tik keista legenda“, ir išeina gėlės ieškoti. Pabaigoje jis regi milžinų kartą, kuri netrokšta pergalės, žino, kad pažinimo saulė jai nenušvis, ir vis tiek veržiasi pirmyn. Įžangoje jis žadėjo duris užverti „dar tampriau“, o dabar jas praveria ir eina vieškeliu „ligi didžiųjų aukštumų“. Ciklas, prasidėjęs užsidarymu, baigiasi išėjimu.
Rašiniui: KūrėjasMirtisLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.