Ėjau tolyn. O pamažu artėjo ryto valandos. Nakties auksiniai žiburiai pavargę geso,
Pašiurpę paukščiai neramiai sujudo savo lizduose.
Nuo medžių didelės bespalvės ašaros lašėjo žemėn,
Ir ūkanotu dangumi iš lėto kopė saulė balzgana.
Ir kasdienybės šaltas spindulys
Vėl atitolino legendų ir svajų šalis.
II
Praėjo daug dienų...
Tačiau išlikę širdyje anos legendos žodžiai
Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,
Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis,
Kur plaukia vėjas, šiltas ir gaivus.
Ir aš einu per virpančią švelnių šešėlių žemę,
Užu savęs palikdamas sumigusius laukus ir kvepiančių kalvų gretas,
Ir kylančiu širdies pulsavimu jaučiu karališkos gėlės artumą,
Ir horizonte jau regiu palaimintų rytų liepsnas.
Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę,
O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys
Ir jų gražuolės moterys, ir aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės,
Atėjusios į žemės laiminimo šventę.
Pabaiga
Už lango jau ne vakaras, ne vėjas. Tai nakties negyvos akys
Sustingę stebi sielos židiny begęstančius vaizdus,
Ir nerami širdis lyg paukštis, kurs kadais krantan saulėtan plakės,
Šiąnakt virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus.
O Nebūtis, skausmu išpuošus mintį paskutinę,
Paženklina šiais žodžiais išsakytas svajones,
Ir šios nakties keleiviai, josios veidą atpažinę,
Iš siaubo metasi į nuodėmės gelmes liūdnas.
Žinau: ne jiems kovot prieš ją tą kovą sunkią ir nelygią,
Ne jiems praeiti žemę išdidžiai ramiu žingsniu,
Bet štai širdis vėl klieda apie naują ir prasmingą žygį,
Ir, degdamas liepsnoj, aš vėl regiu,
Kaip nykią naktį dykumų keliu smėlėtu,
Skausmingų abejonių lydima,
Tačiau be aimanų, be skundo, susikaupus ir iš lėto
Į priekį smelkiasi naujoji milžinų karta.
Jinai netrokšta pergalės. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saulė
Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis,
Bet išvidinio nerimo pilna ji veržias, nugali pasaulį
Ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasilgusias akis,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia karalių gėlė ir kodėl ciklas baigiamas išeinant pro duris?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Legenda sako, kad kam ant veido ar širdies užkrinta karalių gėlės lapelis, tam dienas nušviečia nemirtingumo saulė, o jo žodžiai pavergia vargo ir kančios žmonių širdis. Tai galima skaityti kaip poeto pašaukimą. Tą vakarą kalbantysis pamiršta, kad tai „vien tik keista legenda“, ir išeina gėlės ieškoti. Pabaigoje jis regi milžinų kartą, kuri netrokšta pergalės, žino, kad pažinimo saulė jai nenušvis, ir vis tiek veržiasi pirmyn. Įžangoje jis žadėjo duris užverti „dar tampriau“, o dabar jas praveria ir eina vieškeliu „ligi didžiųjų aukštumų“. Ciklas, prasidėjęs užsidarymu, baigiasi išėjimu.
Rašiniui: KūrėjasMirtisLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.