Ir jau pirmi lašai šiušena lapais –
Gainioja viesulas liūtis sodrias.
O nuo stogų tartum mergaitės čiurkšlės plepa,–
Upeliai sriūva į valkas.
Melsvi žaibai vagoja skliautus, dunda debesys ir šniokščia žemė,
Ir nebaigia trenksmai aidėt...
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,
Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.
Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.
Rasotom pievom atbrenda pavakarys;
Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,
Ir garsina sodus strazdų daina skambi...
Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,
O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,
Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.
Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;
Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia Įžangos žodžiai, kad kartų žmonės „atgimsta vėlei per mane“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kalbantysis neįsileidžia vėjo ir mąsto apie žemę, namus ir žmones, einančius „iš kartos į kartą“. Jų derlius ir kančios atgyja jo mintyse, todėl per jį praeitis vėl gyva. Pirmoji vizija tai iškart parodo. Kalbančiajam pabudus vidunaktį, prieš akis praeina visa diena tėviškėje, o pabaigoje vėl lieka „tamsus vidunaktis“.
Rašiniui: LaikasGimtinėKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.