Ir jau pirmi lašai šiušena lapais –

Gainioja viesulas liūtis sodrias.

O nuo stogų tartum mergaitės čiurkšlės plepa,–

Upeliai sriūva į valkas.

25Melsvi žaibai vagoja skliautus, dunda debesys ir šniokščia žemė,

Ir nebaigia trenksmai aidėt...

Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,

Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.

Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.

30Rasotom pievom atbrenda pavakarys;

Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,

Ir garsina sodus strazdų daina skambi...

Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,

O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,

35Linguoja vėjas obelų viršūnėm,

Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;

Naktis graži ir dieviškai skaisti.

Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,

40Ir baisiai daužosi širdis.

Antroji vizija

Žinau, kad žemėje yra vieni namai,

Kuriems dabar ateina rytas nuostabus,

Ten ilgesingai gieda prietemoj gaidžiai,

Ir ūkininko žingsniai aidi ten aplink namus.

5Pasilenkiu prie žemės ir stebiu,

Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime

Apsvaigsta man galva.

Tenai toli yra laukų,

Kur auga vien rugiai šviesių spalvų.

10Kur triukšmo, gatvių purvinų

Nėra.

Įsiklausau:

Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,

Saldus traliavimas atklysta į mane.

15Ir aš matau: piemuo tarp pirštų meldą laiko

Ir pučia eidamas aukštyn upe.

Ir taip tarytum toji upė nerami,

Vingiuojanti tarp girių mėlynų, raistų ir pelkių,

Tasai traliavimas

20Ligi širdies gelmių giliausių smelkias.

Aš laimės svaiguly jaučiu,

Kaip meldo paprasta daina

Pažadina iš miego slėnius ir laukus.

Išeina kažin kur nakties tamsa,

25Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus.

Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi,

Pabūgę rytmečio šviesos.

O aš einu vėl žemės ilgesy

Regėjimų liepsna liepsnot.