Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidur pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.
Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės
Varpeliais tolimais dūzgeno...
Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus,
Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano.
Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio tyloj paskendusius,
Kai jie prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai,
Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią
Iš seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit per žemę kvepiančią,
Jos akys buvo skaisčios lyg kalnuos du ežerėliai gilūs.
Priėjo ji upelį ir ranka vandens pasėmė,
Šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas,
Paskui drąsiu mostu laukus palaimino
Ir vėl, pečius šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai
Balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos.
Dabar, kada einu pro seną, statiniais aptvertą sodą,
Kur tvenkinys niūrus, žaliais maurais užžėlęs,
Tenai, kur lyg tie paukščiai pašautais sparnais
Plevena praeities šešėliai,–
Aš vis matau, matau aš ją jaunosios rūbais.
Jinai lengvučiais žingsniais pro vartus išeina vėlei:
Jos akys tokios skaisčios mėlynos tarsi kalnuos du gilūs ežerėliai.
Dabar, kada širdis lyg tas keleivis, tyrų smėlyje suklupęs,
Kada svajonės lyg silpni drugeliai prieblandoj paklydę miršta,–
Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos į dangų iškeltų ekstazėj pirštų.
Ketvirtoji vizija
I
Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų,
Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus,–
Kai ašen ir senolė – dviese –
Palikę buvom saugot ir dabot namus.
Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto,
Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,
Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas,
Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.
Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą.–
Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris
Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais
Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.
Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,
Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.
Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės
Ir verkdamas kritau į jos rankas.
Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,
Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane
Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus,
Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką senolė reiškia kalbančiajam trečiojoje ir ketvirtojoje vizijose?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Trečiojoje vizijoje seniai mirusi senolė pasirodo jaunosios rūbais, išeina iš seno sodo ir drąsiu mostu palaimina laukus. Ketvirtojoje ji guodžia išsigandusį vaiką ir pažada ginti jį nuo paukščio, kurio šešėlis uždengė saulės langą. Kai senolė miršta, širdyje nelieka „skaistaus anų dienų tikėjimo“ ženklų, paukštis grįžta, o vidudienis nueina ir nebegrįš. Senolė reiškia vaikystės saugumą ir tikėjimą. Šeštojoje vizijoje kalbantysis vėl kalbasi būtent su ja.
Rašiniui: MirtisTikėjimasGimtinė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.