Trumpomis, greitomis eilutėmis, vaizdas po vaizdo: lietuviai galanda kirvius, nuo Prūsų šalies kyla gaisrų dūmai, dega girios ir rūmai, verkia našlaitės lietuvės, kryžiuočiai traukia „į vaišes“ (tai ironija), šauklys šaukia į kovą, ir lietuviai netikėtai užgriūva priešą „Tarytum ugnis“. Po mūšio eilėraštis pergale nesidžiaugia. Lieka šimtai keistai suvartytų kūnų, o dabar toje vietoje baisu, vyrai stengiasi ją aplenkti, nes ten „kartais net pasivaidiną“. Iš kovos lauko lieka baugūs milžinų kapai.