Saulutė leidžias vakaruos;

Skubėk namo, skubėk, Kastyti!

Matutė laukus nekantruos:

Jai nusibos besižvalgyti

5Į besiūbuojančias marias

Ir vėjo ištemptas bures.

Bet Kastyti,

Kaip matyti,

Marių dovanos vilioja;

10Vakarėlio jis nelaukia,

Tik žuvytėms tinklą traukia,

O mintis dausuos skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamaži;

Aukštai žvaigždutės pasimatė;

15Ir štai iš vandenų graži

Išplaukia dieviška Jūratė,

Balta kaip vandenų puta,

Žaliai lig pusės pridengta.

Oi Kastyti

20Baltalyti,

Kam žuvytes man vilioji?

Kam vilioji marių giją?

Marės - mano viešpatija!

Aš - Jūratė nemarioji.

25Bet nenusiminė bailiai

Kastyčio vyriška krūtinė;

Akių tik žiebė spinduliai

Ir jėga tryško begaline;

O atsikvėpęs sau plačiai,

30Irklavo į aną stačiai.

Vos Jūratė

Jį pamatė

Priešais milžinu galiūnu,

Užsimiršusi skaistybės,

35Savo dieviškos didybės,

Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo vėsulas staigus;

Sujudo bangos apmaudingos;

Nustebo net patsai dangus,

40Kada Jūratės dauggalingos