Saulutė leidžias vakaruos;

Skubėk namo, skubėk, Kastyti!

Matutė laukus nekantruos:

Jai nusibos besižvalgyti

5Į besiūbuojančias marias

Ir vėjo ištemptas bures.

Bet Kastyti,

Kaip matyti,

Marių dovanos vilioja;

10Vakarėlio jis nelaukia,

Tik žuvytėms tinklą traukia,

O mintis dausuos skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamaži;

Aukštai žvaigždutės pasimatė;

15Ir štai iš vandenų graži

Išplaukia dieviška Jūratė,

Balta kaip vandenų puta,

Žaliai lig pusės pridengta.

Oi Kastyti

20Baltalyti,

Kam žuvytes man vilioji?

Kam vilioji marių giją?

Marės - mano viešpatija!

Aš - Jūratė nemarioji.

25Bet nenusiminė bailiai

Kastyčio vyriška krūtinė;

Akių tik žiebė spinduliai

Ir jėga tryško begaline;

O atsikvėpęs sau plačiai,

30Irklavo į aną stačiai.

Vos Jūratė

Jį pamatė

Priešais milžinu galiūnu,

Užsimiršusi skaistybės,

35Savo dieviškos didybės,

Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo vėsulas staigus;

Sujudo bangos apmaudingos;

Nustebo net patsai dangus,

40Kada Jūratės dauggalingos

Kasa ir lūpų geiduliai

Kastytį palietė meiliai.

Jis laimingas! Stebuklingas

Marių pasakas sapnuoja,

45O Jūratė prie jo šono

Rūmuos gintaro geltono

Jam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet susirūstino smarkus

Perkūnas, iš dangaus pamatęs,

50Kad drįso palytėt žmogus

Skaistybę dieviškos Jūratės;

Paleidęs žaibą ir griausmus,

Sudaužė gintaro namus.

O Kastytį

55Baltalytį

Liepė bangai pasiūbavus

Palangoj, aikštėn pušyno,

Išvilioti ant smeltyno,

Negyvai jį užbučiavus.

60O, paklausykit vakarais,