Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.
Kai ten prieš sumą visi sutarę
Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių",
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.
Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
Nuo Birutės kalno
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltijà*!
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas eilėraštyje „Lietuva brangi“ daro tėvynę gražią ir kas brangią?
Rašiniui: TėvynėTikėjimasGamta
2. Ko lyrinis subjektas prašo ir trokšta eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmiausia jis prašo Baltijos, kad užlietų jam krūtinę šalta banga arba suteiktų galią išreikšti tai, ko trokšta širdis, taip galingai kaip ji pati. Trečiame posme jis prisipažįsta, kad jam liūdna, ir prašo vėtrų, kad užkauktų smarkiau. Paskutiniame posme jis trokšta draugo, kuris nujaustų sielos skausmus, neišduotų paslapties ir liktų amžinai neramus. Tas draugas labai panašus į pačią jūrą: eilutės apie marias „prie šono arčiau“ ir apie draugą stovi greta. Jūra tinka, nes jos nerimas toks pat didelis kaip jo.
Rašiniui: GamtaKūrėjas
3. Iš ko, pasak eilėraščio „Lietuva brangi“, bedievis vėl mokosi tikėti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.