Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt.
Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.
Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,
Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko
Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.
Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl „Metai“ pradedami ne žmonėmis, o pabudusia gamta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Saulė „budino svietą“, sniegas „į nieką pavirto“, gyviai lenda iš pašalių. Nė vienas jų nedejuoja, nors laukuose maisto dar maža: „Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko.“ Ši pradžia duoda matą: gamtoje kiekvienas patenkintas tuo, ką turi, ir dėkoja Dievui. Todėl netrukus galima kreiptis į žmogų: „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint.“ Gamta poemoje yra pavyzdys, pagal kurį vertinamas žmogus.
Rašiniui: GamtaDoraDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.