Ar pas žmones ant kiemų čypsėdami burzda!
O vei kožną dievs vis su pasimėgimu sotin.
Kartais tropijas sulaukt ir alkaną dieną,
Kad visur per daug baisybės darganų teška
Ar kad dėl žmogaus griekų dievs vargina svietą.
Neprietelis žmogus daugsyk mus gandina šaudams
Irgi bičiulių bei genčių mums numuša daugel.
Kartais nuo vaikų meilingus atskiria tėvus
Ar aukštai kopinėdams paukščių pavagia veislę.
Sykiais vargstantiems nei koks geradėjas
Grūdus patvoryj barstydams ragina valgyt;
O štai, kad tarp mūsų kas ką lest pasidrąsin,
Su tinklais glūpiems draugams iškadą padaro
Ar su provyta pūčka tikt muša, tikt muša.
Ir tarp paukščių rods tūls kytras randasi sukčius,
Kurs gardžiai prisiėst slaptoms savo numuša draugą.
Vanags, ans klastorius, ir pelėda, jo dumčius,
Ir varnai su varnoms, ir jų draugala šarka
Daug kasmets, kaip žinom, išgaišina nabagų;
Bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką paukščių sueigoje pasakoma apie žmogų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Erelis sušaukia paukščius ir klausia, kaip jie peržiemojo ir kas juos skriaudė. Gandras atsako, kad Dievas kiekvienam paskyrė valgį ir gyvenimą, bet žmogus paukščius šaudo, atskiria vaikus nuo tėvų ir pavagia jauniklius. Plėšrūnų yra ir tarp paukščių (vanagas, pelėda, varnai), „bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, kaip žmogus tūls yr“. Iškart po to pasirodo prisiėdęs ir prisigėręs ponas: voliojasi ant aslos ir kėsinasi perpjauti sau gerklę. Vertinimą ištaria gamta, o žmogus tuoj pat jį patvirtina.
Rašiniui: GamtaDoraKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.