Ale Pelėdos ir kaimynų peikiamo Slunkiaus
Aš jau taip baisėjuos, kad man padreba kiškos.
Tikt girdėk, aš tokius tau dyvus pasakysiu,
Kad plaukai tau ant žilos galvos pasišiaušys.
Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt,
Nei pūstynės iš visų pasalių pasirodo.
Kad aukštyn žiūri, pamatai sudriskusį kraiką,
Ant kurio sklypus nuplėštus klestina vėjai,
Kad viens čia, kits ten nuo stogo ritasi lopas.
Sparai po kraiku su čytais kliba supuvę,
O viduj visur po stogu latgaliai kaba,
Su plaušais ar karklais be negelių sukabinti.
Bet apačioj, kad jų butus biaurius pažiūrėsi,
Tuo juos kaip staldus ar kiaultvarčius pamatysi;
Nės, kur tikt žiūri, visur mėžinys pasirodo.
Juk jie ir kiaules stuboj laikyt nesigėdi,
Ir, kad jiems padyviji, dar barasi smarkiai.
Andai tropijos, kad aš, Pelėdą sutikęs,
Jam dėl kiauliškos biaurybės ką pasakyti
Ir jį kaip kaimyns viernai bandžiau pamokinti.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.