Ak brolau, šio stungio, šio nudilusio stungio
Aš taipo gailiuos, kad kartais verkt nesiliauju.
Nės jis trylika metų, man dešras mėsinėjant
Ir lašinių šmotus ant svodbų mandagiai piaustant,
Kaip ugnis baisi per mėsą šokdavo kietą
Ir kaip koks smarkus bindokas skeldavo kaulus,
Kaip man Jons, Mikols ir Lauras liudymą duoda.
Bet negana dar bus; aš tau daugiaus pasakysiu.
Kad aš - tikt girdėk, brolau, kaip man pasidarė
Ir kaip būrams dar kasmets daugsyk pasidaro,
Kad jie sau karnų vyžas nusipint užsigeidžia
Ar ką šaudyt ir gardžiai pasikept prasimano.
Aš taip jau, kaip klaps, daugsyk, mudriai šokinėdams,
Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukiaus.
Rods tiesa, mane varts daugsyk užklupo bedirbant
Ir, nesvietiškai kaip vagi visą nupliekęs,
Tuo nei koks baisus razbaininks atėmė kirvį,
Bet dar kuinpalaikį man jis niekados nenukinkė.
Nės aš ne taipo vogiau, kaip tūls balamūtas,
Kurs žiemos čėse, sau ką pasikirst užsigeidęs,
Vis tikt aužuolus, klevus ir drūtmedi vagia,
O paskui, parduot į miestą kur nusibastęs,
Tuo girtuodams ir šokinėdams prageria pelną.
Kad man kartais vogt ar ką išplėšt pasitaikė,
Rods ir aš nesigėdėjau ištiest savo ranką,
Ale ne sau vogiau, bet vis maloningiems ponams.
Juk žinai, kaip mums kasmets reik mezliavą mielą
Amtmonams mokėt, kad jie jau urdelį siunčia
Ar per vakmistrus skvieruot ir mušt nesiliauja.
Ak širdings brolau, didei meldžiu, nepadyvyk
Ir nesakyk liesininkui, kad Obrys, mano bernas,
Medžių vogt ar ką pasikirst kas rudenį rengias.
Aš didei džiaugiuos, tą trūsą jo pamatydams;
Ir, kad žiemą jis ką vogt kuinus pasikinko,
Tuo jam dvi dešri kepti pasteliavęs duodu;
Ir, kad jis vartų n'išpantyts parveža medį,
Iš tikros širdies dar trečią pridedu dešrą
Ar, kad jau dešrų netekau, du dideliu sūriu.
Taipgi po tam, krūvelę viežlybai susivogę,
Į arčiausį miestą tuo parduot nukeliaujam
Ir, grašelius grečnus iš medžių sau nusipelnę,
Čyžę užmokėt kasmets kytriai pakavojam.
Taipgi, matai, ir medžių vogt reik razumo grečno.
Todėl ne dyvai, kad tūls glūpoks nabagėlis
Su tabaku draustu ar vogt į girę važiuodams
Gėdiškus vargus ar stroką sau pasidaro.
Bet ir toks dramblys tarp būrų tūls išsiranda,
Kurs, savo lašinius ir zopostą visą suėdęs
Ir už pyvą skinkį vos ar vandenį šliurpdams,
Iš bėdos nei žydas jau priviliot pasipratin.
Tam kieme, brolau, kur aš savo šutinu puodą,
Du tikru šelmiu pagrata su manim gyvena.
Vieną jų baudžiauninkai Pelėda vadina,
O kitam per pravardį jie praminė Slunkium.
Juk žinai, kaip būrai veik naujieną pramano,
Ypačiai, kad ant svodbų, jau durnai prisiriję,
Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda šūtyt.
Dar vos metai, kaip aš tam kieme budavojaus;
Todėl kaip naujoks kaimynų visą rabatą
Ir jų klastą bei šelmystę dar nepažįstu.
Ale Pelėdos ir kaimynų peikiamo Slunkiaus
Aš jau taip baisėjuos, kad man padreba kiškos.
Tikt girdėk, aš tokius tau dyvus pasakysiu,
Kad plaukai tau ant žilos galvos pasišiaušys.
Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt,
Nei pūstynės iš visų pasalių pasirodo.
Kad aukštyn žiūri, pamatai sudriskusį kraiką,
Ant kurio sklypus nuplėštus klestina vėjai,
Kad viens čia, kits ten nuo stogo ritasi lopas.
Sparai po kraiku su čytais kliba supuvę,
O viduj visur po stogu latgaliai kaba,
Su plaušais ar karklais be negelių sukabinti.
Bet apačioj, kad jų butus biaurius pažiūrėsi,
Tuo juos kaip staldus ar kiaultvarčius pamatysi;
Nės, kur tikt žiūri, visur mėžinys pasirodo.
Juk jie ir kiaules stuboj laikyt nesigėdi,
Ir, kad jiems padyviji, dar barasi smarkiai.
Andai tropijos, kad aš, Pelėdą sutikęs,
Jam dėl kiauliškos biaurybės ką pasakyti
Ir jį kaip kaimyns viernai bandžiau pamokinti.
Kiaulė, - tariau, - ką dirbi? ar visai nesigėdi?
Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj pasirodai;
Ar girdi, kaip šūdvabalis jau šūde pasmirdai.
Aš, užvakar tavo namus blogus pravažiuodams,
Kad įsitėmyčiau tikrai, tyčioms pažiūrėjau.
Taipgi bežiopsant man, arklys mano žvengti pradėjo,
Ir tuojaus tavo sparų viens nuo stogo nupuolė,
O langų vienam perdėm skylė pasidarė.
Štai tuojaus (girdėk tikrai, ką tau pasakysiu)
Tuo trys kiaulės daglos su daglais savo paršais,
Lyg kad skerdė kas, stuboj sužvigo nešvankiai
Ir pro langus ir plyšius kūliais išsirito.
Tokius aš dyvus kol gyvs niekados nesulaukęs,
Taip nusidyvijau, kad man plaukai pasišiaušė.
O tu neprieteliau skarots, su valkata Slunkium
Jau visai nesigėdita tarp žmonių pasirodyt?
Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinėti,
O dar kaip gaspadoriai su kitais gaspadoriais
Vis aukščiaus česnyj tarp svotų lendate sėstis
Ir tikt vis gardžiai smaguriaut ir maukt išsižiojat.
Ak, kad vyriausybė jau ant mūs susimiltų
Ir abu ben veik iš kiemo mūsų paguitų!
Juk jau mes visi smirdėt dėl juma pradėjom!
Taip aš jam pasakiau, bet jis, beržinį nutvėręs,
Tuo kaip koks razbaininks man per nugarą siekė
Ir, kad Selmas man ūmai nebūt pasitaikęs,
Rasi mane tuojaus ant vietos būtų numušęs.
Taigi matai, gaidau, kaip kartais vaids pasidaro,
Kad nenaudėlį kokį bandai pamokinti
Ir pamokindams jį kaip reik pasidrąsini koliot."
Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,
Žemė su visais daiktais virpėti pagavo.
Tuo svečiai visi, dėl to didei nusigandę,
Iš svetlyčios būriškos kūliais išsirito,
Taip kad jų keli sveikas akeles išsibadė,
O kiti rankas ar kojas buvo palūžę.
O štai vis dėl niekniekių taipo nusitiko;
Nės Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius,
Taip nesvietiškai virkščias su spragilu daužė,
Kad ir pelės po šiaudais kribždėti nedrįso,
O svečių daugums sau negandas pasidarė.
Ale nedyvikitės, kalbas girdėdami tokias;
Juk Dočys kasmets, sulaukęs rudenį riebų
Ir iškuldams savo javus, išgandina svietą.
Ak, kiek butų jis taip dūkdams jau pagadino,
Ak, kiek girių bei kalnų jis parmetė pernai!
Tikt baisu klausyt, kad Lauras, Bleberio dėdė,
Savo bėdas ir išgąsčius mums pranešė kartais.
Juk vos kiaulstaldis, vos klėtis jam pasiliko,
Irgi namai jo nei pūstynė jau pasirodo.
Tas nešvankus darbs, kurį Dočys prasimanė,
Daug bei vaidų sviete padarė.
Ak, kiek viežlybų kaimynų, butą palikę,
Rudenyj ant laukų šaltų klydinėdami slapos
Ar, savo klumokus pasidarę, ubagais eina.
Tokius išgąsčius baisius vierni gaspadoriai
Tankiai provninkams aukštiems Karaliaučiuje skundė;
Ale provos vertos kaip reik niekados nesulaukė.
Žinom juk, želėk dieve, kaip mūsų gadynė
Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos.
Ale nežinot dar, dėl ko Dočys nepateikia
Ir dėl ko jis taip kasmets su spragilu daužia.
Sako daug žmonių, kurie jo šiupinį valgė,
Kad jisai dėl to savo kreivą vargina skūnę,
Kad ben veik girtuot ir lėbaut ką pagamintų,
Nės jis, po Mikielės tuo klojimą bemušdams,
Laižos vis ir gurkščiodams į karčemą žiūri.
Taip po tam, su pačia kelias eiles nustekenęs,
Vėtyt skubinas ir, krepšus grūdų prisibėręs,
Tuo pasilinksmint ir prisikošt į karčemą bėga.
Bet moteriškė jo, linų grįžtes nusinešus
Ir slaptoms pardavus, vis paragaudama surbia.
O dar to negana, bet ir vaikus nusivedus
Ir į tėvo prieglobstį pasodinusi maukia.
Pernai tropijos, kad Kaspars, Bleberio tarnas,
Atlankyt Plaučiūną su Dočiu nukeliavo;
Bet ir Krizas su Lauru ten jau nuvažiavo.
Nės Plaučiūns juos ant krikštynų buvo pakvietęs
Ir visus kaimyniškai primylėt pažadėjęs.
Štai tuo bažmas sukviestų svečių susirinko,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.