Bet ir nekviestų kaimynų daug susibėgo.
Kaspars kloniojos, dosningą Krizą pamatęs;
Ale Dočys, nei dumčius koks pilvots įsirėmęs
Irgi nešvankiai rėkaudams, česnyj pasirodė.
Nės jisai jau vėl, prieš Mertyną smaguriaudams,
Laižės vis ir gurkščiodams prisiėst išsižiojo.
Tuo Plaučiūns daug spirgintų bei šutintų valgių
Irgi ragaišių per tarnus atnešdino kūmams;
O svečiai visi, margoms eilėms susisėdę,
Lašinius ir jukas Plaučiūno girdami valgė.
Taipgi bevalgant ir kaimyniškai besidžiaugiant,
Lauras su Dočiu pamaži nurnėti pagavo
Ir dėl kiaulstaldžių pargriautų ir pagadintų
Bartis irgi nešvankiai koliotis užsimanė.
Stui, nešvankėli, ar prots česnyj susipriešyt
Irgi bevalgant kiaulstaldžių biaurių paminėti?
Ale dabokit dar toliaus, kas čia pasidarė
Ir ką Krizas, sens žmogus, mums pranešė pernai.
Pyvo tris bačkas Plaučiūns, brangiai nusipirkęs,
Į svetlyčią per tarnus įnešdino greitai.
Bet Enskys, jo klapčius, daug paliavotų kragų,
O moliavotų stuopų dar daugiaus sugabeno.
Štai svečiai tuojaus, išmaukę didelę bačką,
Būriškas ir kiauliškas šnektas prasimanė.
Žinot juk, kaip glūpas būrs, permier prisirijęs,
Zaunyt ir durnus niekus išpliopt nesigėdi.
Bet kiti jau vėl dėl kiaulstaldžių pagadintų
Ir dėl kiaulių numuštų bylinėti pradėjo.
Štai tuojaus iš žodžių, kiauliškai pasakytų,
Pekliškas razbajus ir niūkims pasikėlė.
Rods, kad būrs čestavots jau proto viso netenka,
Štai tuojaus jau ir padorumo viso netenka.
Juk ir pats Plaučiūns, kur česnį buvo pakėlęs,
Taip nešvankiai su macnum pyvu susipyko,
Kad šviesoj krapinėdams jau šviesos nepažino.
Ar dyvai, kad svotai jo, dosniai primyleti,
Kūmų viežlybų kalbas kalbėt nenumanė?
O dar to negana; klausykit, kas pasidarė.
Kubas su Lauru, garbingo Kasparo žentu,
Ir Mikolas, ant kiemų statyts pakamorė,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.