Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti
Ar su kurpėms rudenyj ant česnių pasirodo.
Klumpės, kaip mes vokiškai kalbėdami sakom,
Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka;
Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo;
Ale sopagų, jau prancūziškai sudabintų,
Ir puikokų kurpių gėdėjos paminėti,
Ik prancūzai jau po tam pas mus susibastė
Ir prancūziškas manieras mus pamokino.
Tėvai mūsų seni, pirm to neturėdami šiuilių,
Rods nei pybelių, nei katgismų dar nepažino.
Jie tikt iš galvos šventus mokinosi mokslus,
O štai tikt daugiaus garbėj laikydavo dievą
Ir šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai.
Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,
Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,
O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.
Taip po tam keli tarp jų, aklai prisimaukę,
Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda zaunyt
Ir, bažnyčioj išgirstų neminėdami žodžių,
Būriškas šūtkas glūpai taisydami juokias.
Bet kiti, vaidus dėl niekniekių prasimanę
Ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę,
Nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos,
Kad vemalai visur per visą karčemą teška.
Tai biaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint.
Bet dar to negana. Taipo girtuodami tėvai
Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka,
Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokintų;
O paskui, vaikams bepamatant, pešasi tėvai,
Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai.
Ak jūs neprieteliai, jūs išpiudyti bedieviai!
Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivėrus,
Taip šventas dienas atšvenčiant, tuo pražudytų?
O nesigėdite tarp krikščionių dar pasirodyt?
Kad kunigai vaikus į šiuilę ragina siųsti
Ir kad šulmistrams reik kokį pinigą kyštert,
Ak, tokių visur glūpų niurnėjimų randas;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.