O paskui, kad amtmonams jau reik pasipurtint

Ir jie vakmistrams išpantyt urdelį siunčia,

Štai tuo iš visų pasalių barzdoti bepročiai,

Lyg kad jau dangus pargrius, tikt rėkia, tikt rėkia;

825Ir po tam su šulmistrais, biednais nabagėliais,

Kad jie savo dalyko nor, dar barasi smirdai

Ir besibardami daug glūpų daiktų sumeluoja.

Paikius, glūps žmogus, vargu Tėvemūsų mokėdams,

Ir jo pusbrolis, nei tiek skaityt negalėdams,

830Šulmistrus ir šiuiles dar išpeikt pasidrąsin.

Tikt dyvai klausyt, kad juodu pradeda zaunyt.

Ans, savo vaikinius kaip drimelius užaugindams

Ir juos lepindams bei valią visą beduodams,

Vaidijas su šulmistrais ir barasi keikdams,

835Kad jiems kartais iš bėdos per subinę drožia;

O šisai, iš viso jau velniop besisukdams

Ir vaikus glūpus į šiuilę siųst nenorėdams,

Peklai ant garbės juos užaugint pažadėjo.

Paikius ant lytaus, ant giedros barasi Vauškus.

840Viens taria per šviesu, kitam negana šviesybės;