Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo
Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.
Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę,
Būriškai po stogais jų stovėdami dreba
Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai.
Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta,
Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint
Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą.
Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių,
Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant,
Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs,
O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.
Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,
Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.
Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė,
O mus jis besipurtindams į stubą suvarė
Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.
Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat,
Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai.
Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams,
Tuo kytriai pasislėpt į šiltą pašalį lendam
Ir tykiam kampe, žiemos n'atbodami keršto,
Sau tikrai sušilt karštoką viralą srebiam.
Ak jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai,
Ar būt šilts, ar šalts, ar kits koks dyvinas oras,
Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiat.
Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin,
Tuo trinyčius ar kobotus vėsius užsimaujam;
O kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt,
Štai tuojaus vilnoną sau ir kailinius imam
Ar tikrai sušilt į šiltą patalą kopam.
Taip bedūmojant man, vilkai gaujoms susibėgo
Ir, kaip pratę yr, tamsoj tralalaudami staugė.
Ak jūs neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat?
Ar jau vėl skilvyj jums pastninkai pasidarė?
Eikš, šiaury baisus, išklėstyk nugarą bloznų!
Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jų būtų!
Juk baisu žiūrėt, kaip jie kas vasarą mielą
Nei mėsininkai per laukus bėginėdami smaugia.
O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą,
Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė,
Irgi negailis, kad kokį kuiliuką suėda;
Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo.
Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę,
Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę
Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.
O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję
Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo.
Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda!
Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį
Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandint.
Bet ir juodo jie daugsyk n'atbodami buliaus,
Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka.
Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido,
Kartais taip n'atboj, kad vos į pagirį traukias
Ir nusinešę ką tuojaus tikt ėda, tikt ėda.
Ak žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą!
Juk ne daugio reik, štai jau galvijų neteksim,
O po tam dar mus pačius su gimine mūsų,
Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsins.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip žiemos dalyje aprašoma gamta ir kaip būrai nusideda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ežerai užsideda langus, „lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“, pušynai stovi „nei puderuoti ponačiai“, o nuogi žagarai po jais dreba „būriškai“. Net peizaže matyti tas pats padalijimas į ponus ir būrus. Tarp žmonių tvarkos irgi nedaug: būrai veža miško sargams kumpio ir juos nugirdo, paskui vagia liepas ir pušis, o per baudžiavą apvagia vienas kito krepšelius. Pričkus sako, kad vagiančio svetimšalio jis nesistebi; skaudu, kai lietuvninkas nepaiso, „kad Krizas Krizą prigauna“, ir dar giriasi vagystėmis per vaišes.
Rašiniui: GamtaDoraKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.