Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,
O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,
Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.
Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,
Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint.
To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau,
Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,
Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,
Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.
Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai!
Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;
Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,
Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,
Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.
Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė,
Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,
Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą,
Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.
Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint,
Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.