Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut išsižioja."

Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė.

Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai

Ir vis "gelbėkit, ak! gelbėkit" padusėjo.

205Tuo visi pulkai to garso taip nusigando,

Kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso;

Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda

Iš biaurių pašalių pamaži pasidrąsino lįsti

Ir tikrai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.

210Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti),

Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs

Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs,

Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:

Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,

215Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,

Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko

Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.

Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.

220"Kas tau, biedžiau, kenk?" - šikšnosparnis tyrinėdams

Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti.

"Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?

Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?

Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs

225Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo,

Ik paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai."

Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams,

Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:

Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus;

230O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė

Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė.

Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams

Ir besispardydams su valgiais parmetė stalą;

Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę,

235Poniškus valgius ir brangius viralus ėdė.

Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį

Gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką.

Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando,

Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n'įgalėjo;

240Ale pėlėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,

Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo

Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,

Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui

Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.

245"Ak! - tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, -

Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa,

Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą

Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:

Nes tokie žiopliai, butus pamatydami margus

250Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant,

Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs

Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin.

Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai

Taip glūpai nezaunija, kad šiupinį šutin

255Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano.

Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas,

Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin

Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko.

Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?

260Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,