Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut išsižioja."
Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė.
Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai
Ir vis "gelbėkit, ak! gelbėkit" padusėjo.
Tuo visi pulkai to garso taip nusigando,
Kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso;
Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda
Iš biaurių pašalių pamaži pasidrąsino lįsti
Ir tikrai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.
Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti),
Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs
Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs,
Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:
Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,
Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,
Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko
Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.
Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;
Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.
"Kas tau, biedžiau, kenk?" - šikšnosparnis tyrinėdams
Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti.
"Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?
Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?
Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs
Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo,
Ik paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai."
Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams,
Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:
Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus;
O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė
Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė.
Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams
Ir besispardydams su valgiais parmetė stalą;
Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę,
Poniškus valgius ir brangius viralus ėdė.
Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį
Gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką.
Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando,
Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n'įgalėjo;
Ale pėlėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,
Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo
Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,
Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui
Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.
"Ak! - tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, -
Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa,
Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą
Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:
Nes tokie žiopliai, butus pamatydami margus
Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant,
Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs
Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin.
Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai
Taip glūpai nezaunija, kad šiupinį šutin
Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano.
Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas,
Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin
Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko.
Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?
Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Lauras taip piktai kalba Milkui?
Rašiniui: Žmogaus vertėKilmėIšdidumas
2. Ką paukščių sueigoje pasakoma apie žmogų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Erelis sušaukia paukščius ir klausia, kaip jie peržiemojo ir kas juos skriaudė. Gandras atsako, kad Dievas kiekvienam paskyrė valgį ir gyvenimą, bet žmogus paukščius šaudo, atskiria vaikus nuo tėvų ir pavagia jauniklius. Plėšrūnų yra ir tarp paukščių (vanagas, pelėda, varnai), „bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, kaip žmogus tūls yr“. Iškart po to pasirodo prisiėdęs ir prisigėręs ponas: voliojasi ant aslos ir kėsinasi perpjauti sau gerklę. Vertinimą ištaria gamta, o žmogus tuoj pat jį patvirtina.
Rašiniui: GamtaDoraKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.