Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.

"Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,

Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,

Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?

345Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?

Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų

Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;

O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.

O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?

350Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas

Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,

Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?

Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,

Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę,

355Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.

Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,

Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."

Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,

Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.

360"Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne,

Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,

Sau ir artymui biednam iškadą padaro.

Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams,

Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?

365O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,

Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.

Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!

Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,

Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

370Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi

Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.

Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja

Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą,

Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.

375Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?

Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.

Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks

Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."

Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė

380Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis.