Metai133-135 psl. · apie 10 min.
Žiemos rūpesčiai90% kūrinio
133 psl.

Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.

"Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,

Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,

Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?

Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?

Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų

Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;

O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.

O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?

Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas

Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,

Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?

Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,

Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę,

Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.

Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,

Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."

Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,

Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.

"Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne,

134 psl.

Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,

Sau ir artymui biednam iškadą padaro.

Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams,

Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?

O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,

Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.

Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!

Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,

Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi

Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.

Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja

Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą,

Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.

Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?

Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.

Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks

Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."

Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė

Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis.

135 psl.

Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,

Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė

Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.

Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,

Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt.

Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,

Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai

Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.

Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt

Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.

"Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, -

Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,

Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.

Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų),

Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,

Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;

O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,

Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.

Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Dočys gina save teisme ir ką į tai atsako šaltyšiai?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: KaltėBūrai ir ponaiDora

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.