Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,
Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė
Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.
Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,
Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt.
Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,
Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai
Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.
Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt
Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.
"Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, -
Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!
Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,
Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.
Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų),
Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,
Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;
O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,
Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.
Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.