Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stena;
O paršingos kiaulės bei išalkusios avys
Su kitais daiktais į mus žiūrėdami verkia.
Jau pargrįžtam jus gaivint; ben meldžiami laukit!
Gausit, kas jums reik, ir šiandien dar prisiėsit.
Žinom juk, kaip reik bandelę mylimą sotint
Ir kiek sykių ją per dieną reikia pagirdyt."
"Rods, - tarė Lauras, - rods taip reik gyvent gaspadoriams,
Kad jie nor gyvent kytriai ir pilnavot ūkius.
Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną
Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,
Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo
Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?"
"Ai, - tarė Selmas, - tu perdaug pasakai prancūzams.
Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą.
Mes lietuvninkai barščius ir šiupinį skanų
Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom;
Ir šulnų dešrų, lietuviškai padarytų,
Dar, kad turim tikt, nei šiaip, nei taip nenugrisom;
Ne, nenugrisom dar, bet vis daugiaus užsigeidžiam!
Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,
O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs,
Kaip krikščionims reik, dosningo n'atmena dievo,
Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.
Žalis su dvyliu, su margiu irgi su palšiu
Yna, kad nor ėst, šiaudų pamatydami kūlį;
O kad iš tikros širdies jiems primeti pluoštą,
Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia
Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.
Ak kad jie lietuviškai kalbėti galėtų,
Dar už dovaną tą stalde didei dėkavotų.
Vasarą rods kita, kad pievų žydi žolelės
Ir kad kožnas daikts, lauke savo pašarą krimsdams,
Su pasimėgimu valgo ir linksmai šokinėja.
Bet kad rudenis ir žiema jau pradeda rūstaut
Ir visi daiktai, baisybių tų nusigandę,
Slepias ir pasislėpę graužia savo zopostą,
Tai jau ne miera ką skirstyt ar pasisavint,
Bet užger reik pr'imt, kaip duoda dievs padalydams.
Žinom juk ir jau daugsyk ištirdami matėm,
Kaip gyvi daiktai, kad šaltis jau pasipurtin,
Slapos ir pilvus skūpai maitindami kramto.
Varlės su žuvimis, vėžiai su savo vėžyčiais
Ir kas dar daugiaus po ledu gyvendami snaudžia
Ar kas giriose sumišai bėginėdami vargsta,
Vislab rods žiemos čėse savo pašarą randa;
Nės dosningas dievs kiekvieną žino pasotint;
Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo.
Taigi nereik tuojaus nusimint, kad mūsų zopostas
Ant laukų menks rodos ar pasimažina greitai.
Juk ne pirmas mets, kaip mes gyvendami vargstam,
Irgi ne pirmas sykis jau, kaip šiupinį verdam.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip baigiasi „Metai“ ir kodėl pabaigoje nėra atomazgos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Lauras užsipuola prancūzus ir vokiečius, kurie šaiposi iš lietuvninkų, o patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas jį pataiso: prancūzas, prisiėdęs varlių, ir lietuvninkas, prisivalgęs lašinių, jeigu pamiršta Dievą, abu „neverts, kad plutą nukąstų“. Paskui Selmas senųjų vardu kalba apie prabėgusią jaunystę, o jo kalba virsta malda: Dievas išlaikė per praėjusius metus, išlaikys ir toliau. Pabaigoje saulė vėl tirpdo pusnynus, čypsi vieversiai, ir vėl reikės vargti laukuose. Siužeto, kuris turėtų atomazgą, poemoje nėra; poemą laiko metų laikų, darbų ir žmogaus amžiaus ratas.
Rašiniui: DarbasGamtaTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.