Daug išleidom jau skūpų pavasario čėsų,
O kiek vasarų bei visokių rudenių matėm!
Klauskit tik senuosius, jūs glūpieji bebarzdžiai,
Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę.
Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat,
Bet nei žindyti paršukai vis šokinėjat.
Dar ir jums ateis vargingos jūsų dienelės,
Kad pamaži, lėles ir žirgus savo pametę,
Iš bėdos pelnytis ką nusitversite darbus.
Mes, surukę diedai, mes gi, kuproti nabagai,
Mes taip jau, kaip jūs, ant ūlyčių šokinėjom
Ir taip jau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm.
Ar tikėjoinės, sulaukę rudenį kumpą,
Taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?
Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!
Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams
Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo,
Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs
Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams.
Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo,
Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin
Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.
O vei silpnas daikts vos vos žydėti pradėjo,
Štai jau ir vargai tuojaus jį pradeda stumdyt.
Žinom juk visi, kaip mums biedniems pasidarė,
Kaip mes, vaikesčiais glūpais dar būdami, žaidėm.
Ak, kur dingot, ak, jūs jaunos mūsų dienelės!
Rudenis ir žiema grožybes jūsų sudarkė,
O mums, diedams, jau vainiką žilą nupynė.
Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą
Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.
Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,
Kad mus sviete dievs laikys, toliaus sudavadys,
Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.
Ant laukai šalti, kurių mes nugarą minkštą
Vasarą rėžėm ir grūdelius bėginėdami barstėm,
Dar su ledais ir su pusnynais miegt užsikloję
Irgi nerodo, ką mums dievs dosnings pažadėjęs
Ir surokavęs yr, kaip mes dar sviete nebuvom.
Bet pamatysim, kad jau vėl su padėjimu dievo
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip baigiasi „Metai“ ir kodėl pabaigoje nėra atomazgos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Lauras užsipuola prancūzus ir vokiečius, kurie šaiposi iš lietuvninkų, o patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas jį pataiso: prancūzas, prisiėdęs varlių, ir lietuvninkas, prisivalgęs lašinių, jeigu pamiršta Dievą, abu „neverts, kad plutą nukąstų“. Paskui Selmas senųjų vardu kalba apie prabėgusią jaunystę, o jo kalba virsta malda: Dievas išlaikė per praėjusius metus, išlaikys ir toliau. Pabaigoje saulė vėl tirpdo pusnynus, čypsi vieversiai, ir vėl reikės vargti laukuose. Siužeto, kuris turėtų atomazgą, poemoje nėra; poemą laiko metų laikų, darbų ir žmogaus amžiaus ratas.
Rašiniui: DarbasGamtaTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.