Metai13-15 psl. · apie 10 min.
Pavasario linksmybės10% kūrinio
13 psl.

Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo

Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,

Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui

Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.

"Ak! - tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, -

Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa,

Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą

Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:

Nes tokie žiopliai, butus pamatydami margus

Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant,

Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs

Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin.

Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai

Taip glūpai nezaunija, kad šiupinį šutin

Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano.

Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas,

Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin

Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko.

Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?

Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,

14 psl.

Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,

Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?

Tikt atsimink, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,

Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,

O moma su ražu supykus mušė per ausį.

Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai

Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams

Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams,

Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja

Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.

Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt

Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.

Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko

Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.

Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!

Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt!

Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos

Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia.

15 psl.

Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?

Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?

Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius?

Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt

Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo,

Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;

O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,

Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių

Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.

Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo

Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?

Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,

Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."

"Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams

Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja

Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.

Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,

Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.

Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,

Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Lauras taip piktai kalba Milkui?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Žmogaus vertėKilmėIšdidumas

2. Kuo Pričkaus požiūris skiriasi nuo Lauro?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Lauras Milkų smerkia ir pajuokia, o Pričkus atlaidesnis: jaunas žmogus dūksta „nei sidabras gyvs stikle“, ir visi kadaise kvailiojome. Jis net primena, kad mažų ponų ir būrų vaikai vienodi: kartu krapšto purvus ir abu gauna lupti. „Metuose“ būrai nėra vienodi; jų balsai ginčijasi ir vienas kitą taiso.

Rašiniui: Žmogaus vertė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.