Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo
Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,
Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui
Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.
"Ak! - tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, -
Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa,
Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą
Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:
Nes tokie žiopliai, butus pamatydami margus
Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant,
Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs
Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin.
Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai
Taip glūpai nezaunija, kad šiupinį šutin
Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano.
Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas,
Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin
Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko.
Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?
Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,
Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei
Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?
Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,
Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?
Tikt atsimink, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,
Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,
O moma su ražu supykus mušė per ausį.
Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai
Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams
Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams,
Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja
Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.
Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt
Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.
Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko
Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.
Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!
Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt!
Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos
Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia.
Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?
Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?
Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius?
Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt
Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo,
Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;
O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,
Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių
Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.
Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo
Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?
Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,
Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."
"Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams
Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja
Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.
Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,
Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.
Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,
Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Lauras taip piktai kalba Milkui?
Rašiniui: Žmogaus vertėKilmėIšdidumas
2. Kuo Pričkaus požiūris skiriasi nuo Lauro?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Lauras Milkų smerkia ir pajuokia, o Pričkus atlaidesnis: jaunas žmogus dūksta „nei sidabras gyvs stikle“, ir visi kadaise kvailiojome. Jis net primena, kad mažų ponų ir būrų vaikai vienodi: kartu krapšto purvus ir abu gauna lupti. „Metuose“ būrai nėra vienodi; jų balsai ginčijasi ir vienas kitą taiso.
Rašiniui: Žmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.