Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?
Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?
Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius?
Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt
Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo,
Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;
O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,
Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių
Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.
Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo
Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?
Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,
Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."
"Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams
Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja
Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.
Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,
Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.
Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,
Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Lauras taip piktai kalba Milkui?
Rašiniui: Žmogaus vertėKilmėIšdidumas
2. Kuo Pričkaus požiūris skiriasi nuo Lauro?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Lauras Milkų smerkia ir pajuokia, o Pričkus atlaidesnis: jaunas žmogus dūksta „nei sidabras gyvs stikle“, ir visi kadaise kvailiojome. Jis net primena, kad mažų ponų ir būrų vaikai vienodi: kartu krapšto purvus ir abu gauna lupti. „Metuose“ būrai nėra vienodi; jų balsai ginčijasi ir vienas kitą taiso.
Rašiniui: Žmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.