Metai14-16 psl. · apie 10 min.
Pavasario linksmybės11% kūrinio
14 psl.

Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,

Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?

Tikt atsimink, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,

Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,

O moma su ražu supykus mušė per ausį.

Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai

Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams

Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams,

Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja

Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.

Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt

Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.

Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko

Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.

Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!

Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt!

Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos

Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia.

15 psl.

Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?

Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?

Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius?

Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt

Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo,

Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;

O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,

Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių

Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.

Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo

Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?

Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,

Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."

"Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams

Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja

Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.

Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,

Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.

Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,

Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.

16 psl.

Čia viens pulks, sau žirgus iš lazdų pasidaręs

Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;

O kitsai, botagus sau iš plaušų nusisukęs,

Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams;

Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių,

Jau iš lopų margas sau lėles madaravo

Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.

Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.

Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,

Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso

Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;

Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,

Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.

Andai aš su gromata siųsts pas Kasparą bėgau

Ir pas jo vartus naujus, kepurę nuvožęs,

Laukiau, ik tarnai man ponui lieps pasirodyt.

Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.

Gryta! tariau, kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus? -

"Ak! - tarė ji kytriai, - ponatis mūs maloningas..."

Taip ištarusi, ji tuojaus pas upę nušoko

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Lauras taip piktai kalba Milkui?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Žmogaus vertėKilmėIšdidumas

2. Kuo Pričkaus požiūris skiriasi nuo Lauro?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Lauras Milkų smerkia ir pajuokia, o Pričkus atlaidesnis: jaunas žmogus dūksta „nei sidabras gyvs stikle“, ir visi kadaise kvailiojome. Jis net primena, kad mažų ponų ir būrų vaikai vienodi: kartu krapšto purvus ir abu gauna lupti. „Metuose“ būrai nėra vienodi; jų balsai ginčijasi ir vienas kitą taiso.

Rašiniui: Žmogaus vertė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.