Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,

Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?

265Tikt atsimink, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,

Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,

O moma su ražu supykus mušė per ausį.

Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai

Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams

270Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams,

Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja

Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.

Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt

Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.

275Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko

Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.

Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!

Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt!

Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos

280Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia.

Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?

Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?

Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius?

Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt

285Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo,

Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;

O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,

Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių

Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.

290Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo

Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?

Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,

Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."

"Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams

295Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja

Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.

Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,

Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.

Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,

300Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.

Čia viens pulks, sau žirgus iš lazdų pasidaręs

Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;

O kitsai, botagus sau iš plaušų nusisukęs,

Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams;

305Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių,

Jau iš lopų margas sau lėles madaravo

Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.

Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.

Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,

310Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso

Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;

Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,

Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.

Andai aš su gromata siųsts pas Kasparą bėgau

315Ir pas jo vartus naujus, kepurę nuvožęs,

Laukiau, ik tarnai man ponui lieps pasirodyt.

Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.

Gryta! tariau, kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus? -

"Ak! - tarė ji kytriai, - ponatis mūs maloningas..."

320Taip ištarusi, ji tuojaus pas upę nušoko