Čia viens pulks, sau žirgus iš lazdų pasidaręs
Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;
O kitsai, botagus sau iš plaušų nusisukęs,
Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams;
Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių,
Jau iš lopų margas sau lėles madaravo
Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.
Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.
Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,
Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso
Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;
Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,
Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.
Andai aš su gromata siųsts pas Kasparą bėgau
Ir pas jo vartus naujus, kepurę nuvožęs,
Laukiau, ik tarnai man ponui lieps pasirodyt.
Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.
Gryta! tariau, kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus? -
"Ak! - tarė ji kytriai, - ponatis mūs maloningas..."
Taip ištarusi, ji tuojaus pas upę nušoko
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Pričkaus požiūris skiriasi nuo Lauro?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Lauras Milkų smerkia ir pajuokia, o Pričkus atlaidesnis: jaunas žmogus dūksta „nei sidabras gyvs stikle“, ir visi kadaise kvailiojome. Jis net primena, kad mažų ponų ir būrų vaikai vienodi: kartu krapšto purvus ir abu gauna lupti. „Metuose“ būrai nėra vienodi; jų balsai ginčijasi ir vienas kitą taiso.
Rašiniui: Žmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.