Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo
Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;
O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė
Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.
Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės
Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.
Ale kokie dyvai - nei viens iš didelio pulko
Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;
Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko:
Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę
Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.
Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo
Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.
Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams
Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo;
O kits ant šakų kopinėdams garbino dievą.
Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė.
Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;
O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą
Ir pasisotint ant laukų vos mažumą rado.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl „Metai“ pradedami ne žmonėmis, o pabudusia gamta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Saulė „budino svietą“, sniegas „į nieką pavirto“, gyviai lenda iš pašalių. Nė vienas jų nedejuoja, nors laukuose maisto dar maža: „Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko.“ Ši pradžia duoda matą: gamtoje kiekvienas patenkintas tuo, ką turi, ir dėkoja Dievui. Todėl netrukus galima kreiptis į žmogų: „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint.“ Gamta poemoje yra pavyzdys, pagal kurį vertinamas žmogus.
Rašiniui: GamtaDoraDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.