Ir kiek vargo jums jisai padarys užaugdams.
Ale ką mislijo Ievutė, tavo pačiutė,
Kaip jos pirmas vaiks užgimęs klykti pagavo
Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė
Ir prastai suvystijus į pašalį kišo?
Ale, žėlėk dieve! kiek džiaugsmo judu sulaukėt,
Kaip susivaidijęs ant lauko juma sūnelis
Barės rūstaudams ir brolis numušė brolį?
Ak Adom! tu, peržengdams prisakymą dievo,
Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą.
Juk ir mes, kaip tu, šime sviete vos pasirodom,
Štai tuo bėdos iš visų pašalių susibėga
Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja.
Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete,
Turim jau visaip, kaip taiko dievs, pasikakint.
Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,
Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.
Ant žiemos smarkums su šalčiais vėl pasibaidė,
Ir ilgų nakčių tamsybės jau nusitrumpin,
Vei, saulelė, tikt žiūrėk! atkopdama greitai,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip poemoje vertinamas darbas ir tinginystė?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pričkus, kreipdamasis į Adomą, primena, kad po nuopuolio Dievas liepė duoną valgyti „su rūpesčiais“, todėl darbas yra žmogaus dalia. Slunkius gailisi, kad baigėsi žiema, ir teisinasi protėvių žodžiais: „taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom“. Pričkus jam primena, kad šis pralėbavo lauką, tvoras ir namą ir padarė gėdos „mums, lietuvninkams“. Kaimynams jis primena, kad „be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo“. Tinginystė poemoje peikiama ir kaip ūkio griuvimas, ir kaip gėda visai bendruomenei.
Rašiniui: DarbasDoraŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.