Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau,
Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.
O kieksyk tave vakmistras kone visą nulupo
Ir tu raišėdams vos vos į baudžiavą traukeis.
Neprieteliau! tu, lėbaudams ir vis smaguriaudams,
Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei;
O dar ir savo vaikesčius pagadint nesigėdi?
Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai
Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,
Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus,
Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim;
Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs,
Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą:
Nes be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo,
O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.
Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmint,
Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtint.
Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį
Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokinkim:
Nes, ką žiemą jis yra stalde sudūmojęs,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip poemoje vertinamas darbas ir tinginystė?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pričkus, kreipdamasis į Adomą, primena, kad po nuopuolio Dievas liepė duoną valgyti „su rūpesčiais“, todėl darbas yra žmogaus dalia. Slunkius gailisi, kad baigėsi žiema, ir teisinasi protėvių žodžiais: „taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom“. Pričkus jam primena, kad šis pralėbavo lauką, tvoras ir namą ir padarė gėdos „mums, lietuvninkams“. Kaimynams jis primena, kad „be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo“. Tinginystė poemoje peikiama ir kaip ūkio griuvimas, ir kaip gėda visai bendruomenei.
Rašiniui: DarbasDoraŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.