Pričkus, kreipdamasis į Adomą, primena, kad po nuopuolio Dievas liepė duoną valgyti „su rūpesčiais“, todėl darbas yra žmogaus dalia. Slunkius gailisi, kad baigėsi žiema, ir teisinasi protėvių žodžiais: „taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom“. Pričkus jam primena, kad šis pralėbavo lauką, tvoras ir namą ir padarė gėdos „mums, lietuvninkams“. Kaimynams jis primena, kad „be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo“. Tinginystė poemoje peikiama ir kaip ūkio griuvimas, ir kaip gėda visai bendruomenei.

Pukiui, kankinančiam jaučius, liepiama įsivaizduoti, kad margis jį patį įkinkytų į žagrę, nuvarytų iki mirties ir nugabentų mėsininkui. Jautis „už pašarą menką“ velka žagrę, todėl su juo reikia elgtis žmoniškai, o mušti „be reikalo“ negalima. Moterų darbui skirta ilga ištrauka: tinginės, kurios beplepėdamos pamiršta sukti ratelį, išpeikiamos, o darbščiosios giriamos: „Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.“ Abiem atvejais matas tas pats: pagarbos vertas tas, kas sąžiningai dirba.