Mislyk tikt, koktu tau būtų, kad tavo margis,
Prie galvos tave tverdams, žagrę vilkti priverstų;
O paskui, tave visą jau smertnai nustekenęs,
Su šiaudų kūliu kaip jautį šerti pagautų
Ir mėsininkui sprandą tavo nusukt nugabentų.
Mislyk tikt, koktu tau būtų, kad pasikinkęs
Nei koks jautis vilkt turėtumbei savo žagrę.
Taigi, žmogau, dėkavok už tai kasdien savo dievui,
Kad tavo laukis su dvyliu tau padeda dirbti
Ir kad kuinai tau akėdami žengt nesistengia.
Tverk prie ragų, kišk į kulboką tinginį žalį,
Bausk jį, kad klausyt nenorės ir tau pasipriešys.
Tur klausyt, juk tam jisai tavo pašarą kramtė
Ir ištroškęs iš tavo prūdo vandenį gėrė.
Tikt saugokis, kad ne pats, be reikalo mušdams,
Su glūpais savo jaučiais į galvijį pavirsi.
Juk žinai, kaip biedžius toks už pašarą menką
Tau, kad jam grumzdi, pasilenkęs užžagrį velka;
Taip kad jam daugsyk seilėdams jo liežuvėlis
Iš karštų nasrų nei blėkas kaba nuo zūbų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Donelaitis moko elgtis su gyvuliais ir kaip vertina moterų darbą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pukiui, kankinančiam jaučius, liepiama įsivaizduoti, kad margis jį patį įkinkytų į žagrę, nuvarytų iki mirties ir nugabentų mėsininkui. Jautis „už pašarą menką“ velka žagrę, todėl su juo reikia elgtis žmoniškai, o mušti „be reikalo“ negalima. Moterų darbui skirta ilga ištrauka: tinginės, kurios beplepėdamos pamiršta sukti ratelį, išpeikiamos, o darbščiosios giriamos: „Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.“ Abiem atvejais matas tas pats: pagarbos vertas tas, kas sąžiningai dirba.
Rašiniui: DarbasGamtaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.