Jautis, kaip girdi, sau vargdams pašarą pelno;
O ir tą daugsyk, kad skūpas randasi čėsas,
Su maldelėms ir kone verkdams vos išsiprašo.
Ak mano gaidūs! juk ir mums taip jau pasidaro,
Kad mes, po darbų naštoms didei prisivargę,
Kartais dėl vargų vos sausą truputį kramtom
Ir iš klano su savo jaučiais vandenį surbiam,
Kur vabalai ir varlės su pasimėgimu maudos.
Ale nebok, gaidau! neverk permier nusimindams;
Juk viens miers, kaipo savo blogą sotini skilvį,
Kad tikt dievs sveikatą mielą tau dovanoja.
Taigi nurykim jau prastoką savo kąsnelį,
Ik ruduo po tam mums duos riebiaus pasivalgyt.
Ant žiūrėk tiktai! veršukai jau šokinėja;
O ėryčiai su paršukais žįsdami spardos.
Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų;
Tikt palūkėk, margi vištyčiai tuo pasirodys:
Nes šlekutė su baltžande jau pasičypsin,
Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan.
Vei! kaip žąsins savo sulaukęs sveikina veislę
Ir besikloniodams vaikus krūvon varinėja.
Ba! mėsos visokios ir šulnų smagurėlių
Virt ir kept gardžiai jau daug visur pasidaro.
Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai!
Rūpinkitės akylai, kad užardami lauką,
Daug visokio sau išbertumbit vasarojo.
Juk negali maitintis vis vienais riebumynais;
Ir dailių riekelių reik, kad spirgini spirgus.
Todėl tur kiekviens, šventes pavasario švęsdams,
Kas ant čielo meto reik, taipo pasirūpint,
Kad kožna diena, nusikandus savo dalyką,
Dar ir sekančiai n'užmirštų reikalą skalsint."
Rods, - tarė Blėkius, - ką mes pernai sau nusipelnėm
Ir zopostui savo namams kampe pakavojom,
Su žiema jau baigias ir visur išsituštin.
Vei! kaip skūnės, kur mūsų lobiai buvo sukrauti,
Nei pūstynės stov ir maisto viso neteko;
O aruodų krūvos jau taipo pasibaidė,
Kad kisielių virt ir skanų šiupinį pleškint
Nieks nesiliko, kaip tiktai skūpa mažumėlė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Donelaitis moko elgtis su gyvuliais ir kaip vertina moterų darbą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pukiui, kankinančiam jaučius, liepiama įsivaizduoti, kad margis jį patį įkinkytų į žagrę, nuvarytų iki mirties ir nugabentų mėsininkui. Jautis „už pašarą menką“ velka žagrę, todėl su juo reikia elgtis žmoniškai, o mušti „be reikalo“ negalima. Moterų darbui skirta ilga ištrauka: tinginės, kurios beplepėdamos pamiršta sukti ratelį, išpeikiamos, o darbščiosios giriamos: „Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.“ Abiem atvejais matas tas pats: pagarbos vertas tas, kas sąžiningai dirba.
Rašiniui: DarbasGamtaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.