Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.
Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka
Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint,
Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.
Ale ką mačija? čia mums nereik nusidyvit.
Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą valdė,
Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams,
Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.
Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų
Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų.
Tai buvo pons! ak tokį vos vėl rasime sviete!
Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;
Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.
Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,
Spiaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;
Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.
Ale nabašninks amstrots taip nedarydavo būrui;
Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.
Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;
Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl būrai vis apverkia mirusį amtsrotą?
Rašiniui: Būrai ir ponaiValdžiaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.