Kad ir akys jau keliems išpūti pradėjo;

O kiti dėl to, veik proto viso netekę,

Baudžiavą, kaip jiems reik, atlikt jau nedera biedžiai.

Rods ir tu, baudžiauninkus į baudžiavą guidams,

225Ne tingėt, bet dirbt liepei, kaip puolasi būrams:

Nėsa karališkas provas ir visą rabatą

Kožnas tur, kaip tarnui reik, viernai pasisavint.

Ale nesvietiškai būrus įžeist negalėjai.

Ak! kieksyk tu verkdams mūsų bėdas pažiūrėjai;

230Ir, kad Diksas mus per daug užnikdavo dovyt,

Tu kaip tėvs meilings užstot mokėdavai žmones.

Ypačiai kad javelius nuvalyt prisiartino čėsas,

Ir laukų darbai mus į laukus suvadino,

Štai tavo rūpesčiu tuojaus išbusdavo kožnas;

235Taip kad kartais per naktis miegot negalėjai

Ir daugsyk sapnuodams mūsų bėdų paminėjai.

Taip besirūpindams visokio gėrimo grečno,

Puspyvės ir skinkio daug liepei padaryti;

Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom,

240Tuo tavo tarnas mus gaivint atveždavo bačką.

Ak pon amtsrot miels! dėl ko mums numirei pernai?

"Stui, - tarė Prickus, - jau ben sykį paliaukite zaunyt

Ir ben gėdėkitės tokio netikusio būdo.

Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit;

245O paskui akli bei proto viso netekę

Nei vaikus augint, nei darbus dirbt negalėsit.

Rods tiesa, pons amtsrots mūsų nabašninkėlis,

Sveiks dar irgi pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams,

Ašarų mums per daug ir raudą didę padarė.

250Juk ir aš kelias naktis miegot negalėjau

Ir daug ašarų rietančių nei košte pakošiau.

Ei kieksyk! deivių baukštints iš patalo šokau,

Kad man jos tamsoj su ragais margais pasirodė

Irgi praryt mano dūšią vis į patalą siekė;

255Todėl iš bėdos nusipirkęs didelę pūčką

Irgi paprovijęs ją po galvų pasidėjau.

Štai! po tam mane jau daugiaus negandino deivės,

Ir aš naktyj rėkaut ir durnuot pasilioviau.

Jau dyvus varlių bei pelių irgi pelėdų

260Su naujienoms žiurkių bei nuplikusių žvirbliu