O ir kiaulių bei ožkų taip daug mėsinėjau,
Kad jau vos žinojau, kur skūras pakabinti.
Tikt užvakar dar priėsdint pamušiau bulių,
Nuo kurio ik dienai šiai (tikt gėda sakyti)
Vosgi ragai su kaulais ir skūra pasiliko.
O štai, vemdami dar, veršienos jau prasimanė
Ir didei mane gvoltija, kad aš paskutinį
Ir vienturtį veršį jiems mėsinėt pažadėčiau.
Bet ir dėl algos taip jau kasmets pasidaro.
Kartais vaikpalaikis buksvas vos moka nešioti
Ir daugsyk nesigėdėdams (meldžiu, nepadyvyk)
Kaip biaurėstis koks kasnakts į patalą meža
Ir kiaules penkias kaip reik negal paganyti;
O štai ir toksai utėlius dolerių tyko,
Kad jį kartais šūtydams samdyti pradėsi.
O ir tarp bernų taip jau tūls valkata randas,
Kurs akėčias ir kas žagrei reik nepažįsta
Ir prie ragų kumpų nutvert margiuką nedrįsta.
O kad mūdraudams koks bulius pradeda baubti,
Tuo taipo nusigąsta, kad jo padreba kiškos;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko skundžiasi Krizas ir ką reiškia, kad „lietuvninkai su vokiečiais susimaišė“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Krizas pasakoja savo gyvenimą: anksti netekęs tėvo, jis ganė kiaules pas Bleberį, tapo gaspadoriumi ir beveik penkiasdešimt metų valdė savo ūkį. Dabar šeimyna jo nebeklauso, reikalauja mėsos ir didelių algų, o jis nebeišgali sumokėti mezliavos ir gauna nuo amtmono. Pokytį jis aiškina taip: kai svietas ėmė didžiuotis ir lietuvninkai susimaišė su vokiečiais, „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“. Bernai ėmė gėdytis vyžų, o merginos marginių. Krizui skauda, kad savieji ėmė gėdytis savo; panašiai vėliau kalbės Selmas ir Lauras.
Rašiniui: KilmėDoraDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.