O štai toks žioplys, daugsyk didei pasipūtęs
Ir savo darbus bei nešvankų madarą girdams,
Raukos dar, kad jam algos, kiek nor, nežadėjai.
Tikt bandyk ir siūlyk jam, kepurę nuėmęs,
Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt,
O paskui girdėk, kaip bloznas toks įsirėmęs
Dar ir pasėlio brangaus išveržt nesigėdės.
Bet, kad dirbt ką reik, visur dyvai pasidaro.
Vagys vos mėsos grečnos gardžiai prisiėdė
Ir saldžių koštuvių vos dosniai prisigėrė,
Štai jau vieną ten, o kitą ten pamatysi
Kniūpsčius už tvoros ar po pašiūre betimsant.
Kartais neprieteliai taipo pasislėpti numano,
Kad visur ieškodams juos atrast negalėsi.
Šauk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą:
Ans, Jokūb, Ensky! kur bastotės prisiėdę?
Štai jau vakars bus, o nieko dar nepradėjot.
Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko,
Ir kiekviens atlikt, kas reik, tikt bėga, tikt bėga;
O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko skundžiasi Krizas ir ką reiškia, kad „lietuvninkai su vokiečiais susimaišė“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Krizas pasakoja savo gyvenimą: anksti netekęs tėvo, jis ganė kiaules pas Bleberį, tapo gaspadoriumi ir beveik penkiasdešimt metų valdė savo ūkį. Dabar šeimyna jo nebeklauso, reikalauja mėsos ir didelių algų, o jis nebeišgali sumokėti mezliavos ir gauna nuo amtmono. Pokytį jis aiškina taip: kai svietas ėmė didžiuotis ir lietuvninkai susimaišė su vokiečiais, „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“. Bernai ėmė gėdytis vyžų, o merginos marginių. Krizui skauda, kad savieji ėmė gėdytis savo; panašiai vėliau kalbės Selmas ir Lauras.
Rašiniui: KilmėDoraDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.