Metai56-58 psl. · apie 10 min.
Vasaros darbai39% kūrinio
56 psl.

Ir visoms lankelėms raudą didę padarė,

Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo

Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.

Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,

O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.

Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,

Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas;

Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą.

Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai

Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs,

Kad jis naktyj, ant tamsių laukų klydinėdams,

Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė

Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.

Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams,

Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo,

Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė.

Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo

Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo;

Ik paskiaus, iš papykio beržinį pagavęs,

Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas.

57 psl.

Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs

Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs,

Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.

O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams

Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams,

Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;

Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,

Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė

Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)

Šnypšdams ir rėplinėdams vis su piautuvu kirto;

Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,

Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.

Man dėl to besidyvijant, štai Kasparo tarnas,

Iš rugių kiaules guiniodams, man pasirodė.

"Kas tai? - klausiau jį, - kieno ta dvylika paršų?" -

"Tič! - tarė jis, - nerėkauk taip, tai Kasparo kiaulės;

O rugiai Plaučiūno, kurs ant! piautuvą plaka.

Juk žinai, kaip jis kasmets blogai rėplinėdams

Ir nei šūdvabalis kribždėdams šūde gyvena."

Ak! kad jau gaspadorius pats vos gyvs pasijudin

58 psl.

Ir nei utėlė kraujų prisisiurbusi slenka,

Ką jau bernas veiks, kad jam jis lieps pasipurtint?

"Ak, - tarė Paikžentis, mokinto Bleberio bernas, -

Mans gaidau! nemislyk, kad tikt mūsų ponačiai

Ant česnių su jumprovoms durnai šokinėja

Ir aklai prisisurbę būrams gėdą padaro;

Juk ir būrų daug jau jiems prilygt nesigėdi;

Dingojas, kad vis garbė, ką garbina ponai,

Ir kad vis kytrums, ką jie pliuškėdami plūsta.

Daug yr ponpalaikių, kurie kasdien įsirėmę

Kabiar ir varles visokias svetimas ėda;

O prisiėdę jau bei rinčvynio prisikošę,

Tuo su kortoms ir klastoms kits kitą nugauna.

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi branyt

Ir besišypsojas, kad Krizas Krizą prigauna."

"Eik, nezaunyk taip", aš, jam drąsa pasakydams,

Dyvijaus jo kalbai, tuo nuo jo nusigręžęs.

Sako rods mieste, kad būrai menk išsimano

Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės

Tikt biauru kalbėt ėsą bei gėda žiūrėti;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip būrai patys sau kenkia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Plaučiūnas pernai per talką taip prisigėrė, kad naktį pametė dalgį. Pasigedęs jo tik po metų, jis kone užmušė pačią ir vaikus, o Karaliaučiuje, užuot pirkęs naują dalgį, pragėrė kuiną ir parėjo pėsčias. Kai jis pagaliau ėmė pjauti savo pievą pjautuvu, kaimynai jau buvo suvalę rugius. Bleberio bernas Paikžentis mato platesnę bėdą: būrai perima ponų papročius ir jau juokiasi, „kad Krizas Krizą prigauna“. Donelaitis būrų neidealizuoja: daug skriaudos jie padaro patys sau.

Rašiniui: DoraDarbasKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.