Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs

Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs,

Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.

O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams

465Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams,

Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;

Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,

Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė

Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)

470Šnypšdams ir rėplinėdams vis su piautuvu kirto;

Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,

Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.

Man dėl to besidyvijant, štai Kasparo tarnas,

Iš rugių kiaules guiniodams, man pasirodė.

475"Kas tai? - klausiau jį, - kieno ta dvylika paršų?" -

"Tič! - tarė jis, - nerėkauk taip, tai Kasparo kiaulės;

O rugiai Plaučiūno, kurs ant! piautuvą plaka.

Juk žinai, kaip jis kasmets blogai rėplinėdams

Ir nei šūdvabalis kribždėdams šūde gyvena."

480Ak! kad jau gaspadorius pats vos gyvs pasijudin

Ir nei utėlė kraujų prisisiurbusi slenka,

Ką jau bernas veiks, kad jam jis lieps pasipurtint?

"Ak, - tarė Paikžentis, mokinto Bleberio bernas, -

Mans gaidau! nemislyk, kad tikt mūsų ponačiai

485Ant česnių su jumprovoms durnai šokinėja

Ir aklai prisisurbę būrams gėdą padaro;

Juk ir būrų daug jau jiems prilygt nesigėdi;

Dingojas, kad vis garbė, ką garbina ponai,

Ir kad vis kytrums, ką jie pliuškėdami plūsta.

490Daug yr ponpalaikių, kurie kasdien įsirėmę

Kabiar ir varles visokias svetimas ėda;

O prisiėdę jau bei rinčvynio prisikošę,

Tuo su kortoms ir klastoms kits kitą nugauna.

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi branyt

495Ir besišypsojas, kad Krizas Krizą prigauna."

"Eik, nezaunyk taip", aš, jam drąsa pasakydams,

Dyvijaus jo kalbai, tuo nuo jo nusigręžęs.

Sako rods mieste, kad būrai menk išsimano

Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės

500Tikt biauru kalbėt ėsą bei gėda žiūrėti;