Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs

Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs,

Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.

O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams

465Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams,

Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;

Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,

Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė

Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)

470Šnypšdams ir rėplinėdams vis su piautuvu kirto;

Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,

Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.

Man dėl to besidyvijant, štai Kasparo tarnas,

Iš rugių kiaules guiniodams, man pasirodė.

475"Kas tai? - klausiau jį, - kieno ta dvylika paršų?" -

"Tič! - tarė jis, - nerėkauk taip, tai Kasparo kiaulės;

O rugiai Plaučiūno, kurs ant! piautuvą plaka.

Juk žinai, kaip jis kasmets blogai rėplinėdams

Ir nei šūdvabalis kribždėdams šūde gyvena."

480Ak! kad jau gaspadorius pats vos gyvs pasijudin

Ir nei utėlė kraujų prisisiurbusi slenka,

Ką jau bernas veiks, kad jam jis lieps pasipurtint?

"Ak, - tarė Paikžentis, mokinto Bleberio bernas, -

Mans gaidau! nemislyk, kad tikt mūsų ponačiai

485Ant česnių su jumprovoms durnai šokinėja

Ir aklai prisisurbę būrams gėdą padaro;

Juk ir būrų daug jau jiems prilygt nesigėdi;

Dingojas, kad vis garbė, ką garbina ponai,

Ir kad vis kytrums, ką jie pliuškėdami plūsta.

490Daug yr ponpalaikių, kurie kasdien įsirėmę

Kabiar ir varles visokias svetimas ėda;

O prisiėdę jau bei rinčvynio prisikošę,

Tuo su kortoms ir klastoms kits kitą nugauna.

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi branyt

495Ir besišypsojas, kad Krizas Krizą prigauna."

"Eik, nezaunyk taip", aš, jam drąsa pasakydams,

Dyvijaus jo kalbai, tuo nuo jo nusigręžęs.

Sako rods mieste, kad būrai menk išsimano

Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės

500Tikt biauru kalbėt ėsą bei gėda žiūrėti;

Bet, kas taip šveplen, tas būrą dar nepažįsta.

Vierykit tikt man, kad tūls vyžas užsimovęs,

Su protu daugsyk apgauna didelį poną;

Tikt nedrįsta biedžius vis kaip reik pasakyti.

505Taip bedūmojant man, štai vėl niūkims pasidarė.

Rodės man išties, kad jaučių kaimenė bliovė,

O štai vaikpalaikiai Plaučiūno parnešė plonį.

Žinot juk, kaip mūsų lietuvninkai prisirėkia,

Kad jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję,

510"Plonį nešam!" būriškai šokinėdami suokia.

Taip ir vaikpalaikiai Plaučiūno savo tėtačiui

Garbę su šiaudų kūliu padarydami rėkė;

Nės grūdelius lauke jau vėjai buvo nudaužę,

Taip kad tikt šiaudai į mėšlą mest pasiliko;

515O štai dar raspustą jie padaryt prasimanė.

Merčius su Lauru mergas į vandenį vilko;

O Pakulienė su Lauriene tuo pasitiešyt

Vyrus ir vaikus su pilna milžtuve plovė.

Taip besidarkant jiems ir kiauliškai besimaudant,

520Barnys su nesvietiškais vaidais pasikėlė.

Lauras, jau per daug mirkyts, tuo piną pagavo;

O Laurienė su Pakuliene lopetas ėmės.

Taip besikėsant jau, tuojaus Plaučiūns pasirodė

Ir, grečnus lašinių šmotus kožnam padalydams,

525Papykius durnus ir vaidą visą nutildė.

O po tam savo namą jau viernai čestavojęs

Ir kaimynus iš visų kampų suvadinęs,

Taip nesvietiškai ir kiauliškai prisirijo,

Kad jau su visais svečiais po suolu nupuolė.

530"Ak! - tarė Selmas, - jau toktu su mūsų gadyne,

Kaip jau šveisteris ir prancūzas Lietuvą gavo.

Rods ir tarp lietuvninkų tūls randasi kiaulė,

Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia;

O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias.

535Kaip pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai

Ir savo dievaičius iš strampų sau pasidarę

Ir po medžiais ant virvių pasikorę gyrė,

Tai jie rods dar taip, kaip mes, nepažindami dievą,

Daug nešvankių ir durnų daiktų prasimanė.

540Ogi dabar jau mes, krikščionims būdami prūsai,

Mes lietuvninkai taip baisiai ryt nesigėdim,

Kad ir vokiečiai glupoki tur nusidyvyt."

Selmui taip besiraukant, štai pakamorė suriko:

"Vaikai! kam vis vėpsot taip? Ant dargana rodos,

545Ir stulpai saulelės ant debesių prasiplatin.

Ką mums rūp Plaučiūns - tesižino jis supelėdams.

Bėkim skubinkimės greiti suvalyt vasaroją.

Ant! jau baltuoja laukai, ir vasara baigias,

O vasarojas mus dalgius vėl ragina provyt.

550Pupos pernokusios, o žirniai jau susiraukia,

Ir iš ankščių jų byrėt jau pradeda vaisius.

Ar ne grieks, žmogau! kad dievo tos dovanėlės,

Dėl kurių besidovydams taip daug trūsinėjai,

Argi ne grieks, kad jos ant lauko tur išsigvildyt?

555O kas bus iš mūsų, kad, neturėdami žirnių,

Žiemą su vaikais užsigeisim šiupinio valgyt?

Avižas ir miežius taip jau kone sulesė paukščiai;

O kas liko dar, jau kiaulės sau pasisavin.

Taigi dabar glūpai kisielių visą pražaidėm,

560O kruštinių bei kruopelių vos paragausim.

Ar ne gerai mokinau nuolatai suvalyt vasaroją;

Bet jūs nei užkurtę man klausyt nenorėjot.

Taipgi dabar kisieliaus jau ir šiupinio gloda.

O ką veiksim, kad mums reiks į baudžiavą trauktis

565Ar žiemos čėse su pradais akselį provyt?

Patys į laukus tuščias kašeles nusinešim;

O galvijams vargstantiems, neturėdami pradų,

Iš bėdos pietums nedarytą pašarą duosim.

O jūs moters, ar ir jūs taip jau pasileidot?

570Kam linų raut ir kaip reik iškaršt nesirengiat?

Ar ne gėda jums, kad vokiečių gaspadinės

Iškarštus linus į lauką jau nugabena

Ir, besidyvydamos didei, jūsų tinginį peikia?

Moters! jūs lietuvninkės, ar jau nesigėdit,

575Ar nesigėdit, kad jums vokiškos moteriškės

Su dailiais darbais ant lauko gėdą padaro?

O kas bus, kad čėsas verpt ir aust prisiartins,

O lineliai jūs ant lauko bus pasilikę?

Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,

580Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė

Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.

O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,

Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.

Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta.

585O jūs vyrai! kam gi nenaudėlių moteriškių

Ir išdykėlių mergų raspustą nedraudžiat?

Ar jau norit vokiečiams nuogi pasirodyt

Ir kaip drimeliai ant šlovnų česnių nusigėdėt?

Jūs apjekėliai! ar jau visai nesuprantat,

590Kokią sau ir mums visiems padarysite gėdą,

Kad su buksvoms lopytoms į baudžiavą žergsit

Ir mišion sudriskę bei skaroti nukaksit?

Ak! ben gėdėkitės tas gėdas sau pasiprovyt

Irgi pačias kaip reik linų raut guikite greitai.

595Ant dar liko kiek, kur kiaulės knist nenukako.

Mažu kas autams ar mazgotėms dar pasiliko;

Ale padurkams jau ir kelnėms gloda zuposto.

Vei ir grybų jau, žėlėk dieve! neragausim:

Juk, anot ano, juos vokiečių gaspadinės

600Su ketvirčiais vis džiovint į kakalį šauja.

Plempių, rudmėsių, storkočių bei baravykų,

Jautakių ir baltikių, grūzdų irgi bobausių

Bėgdamos į gires jos sau taip daug prisirovė,

Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių

605Kupčiams išparduot ir ką nusipirkt nukeliavo;

O kas liko dar, zopostui sau pakavojo.

Taigi dabar tikt šungrybiai dar mums pasiliko.

O ką gi veiksim, kad barščius ar šiupinį skanų

Virt užsigeisim, ogi pagardint juos negalėsim?

610Žinot juk, kaip grybas, kad jį moki paprovyt,

Viralus ir avižų kruopas užgardina šauniai.

Bet ir su riešutais saldžiais taip jau pasidarė.

Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,

Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.

615O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,

Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį

Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė.

Vyrai rods tokių gėrybių menk užsigeidžia.

Jiems tabakėlis, kad ir visą butą prismirdin,

620Tikt gardesnis, kaip visi riešutai gardžiausi.