Kad po tiek vargų ben kartą vėl pasidžiaugtų
Ir taip daug pardovytas dūšeles gaivintų...
Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminėti,
Kurs tau ant laukų bėginėjant ir trūsinėjant
Su savo dangiškais sargais kribždėti padėjo.
Vei! ką žemė tau viernai augindama davė
Ir ką sodai bei daržai žydėdami rodė,
Vislab jau, kaip pats žinai, kampe pakavojai
Ir iščėrausi, kad dievs laikys, žiemavodams.
Argi dabar tau nereikės aukštyn pažiūrėti
Ir kasdien daugsyk tą šlovint irgi pagarbint,
Kurs taip daugel vėl iš naujo tau dovanojo?
Tai, kaimynai! tai vyriausi reikmenė jūsų;
O po tam kas ponams reiks atlikt maloningiems
Ir kas šiuilėms ir bažnyčioms puolasi kyštert;
Ar kas man reikės mokėt, kad aš jodinėdams
Ir skvieruodams kartais jus lankyti pradėsiu.
Žinot juk, koktu, kad vakmistrai pasirodo
Ir būrus glūpus nešvankiai keikdami bara.
Taigi dabokitės ir mašnas čėsu prisikraukit,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.